dienotvarkė

prieš trejetą metų, nors užmušk,
nebūčiau mačiusi savęs dabartiniame gyvenime.
šalia sveiko maisto, sporto klubo,
kasdienio darbo ofise,
manipuliacijų fotošopu,
šitiekos grožio priemonių,
su tokiais drabužiais,
su šukuosena (o ne tiesiog plaukais),
tiesia nugara, grakščia laikysena,
nenukramtytais nagais, geliniu pedikiūru,
geriančios šaltą baltą vyną iš taurės,
kovojančios su vyro alkoholizmu,
mokančios mokesčius
ir taisančios durų rankenas,
skambinančios ir sprendžiančios
pilietines problemas.

aš save stebinu,
aš save gąsdinu,
aš dar niekada nebuvau tokia neužtikrinta,
ką galiu padaryti rytoj -
nors dar niekada neturėjau tokios dienotvarkės.
aš lengvai keliuosi rytais,
gaminu pusryčius,
dvidešimt penkias minutes einu į darbą
turistiniais Senamiesčio maršrutais,
geriu kavą be cukraus,
valgau atsineštinius pietus ant Vilnelės kranto,
sudarau pareigingos darbuotojos įspūdį,
paskui suprantu, kad tikrai tokia esu,
vakarais bėgu ant takelio,
perprantu kalanetikos judesius,
užsikeliu kojas virš galvos ir
kojų pirštais pasiekiu žemę,
išmokinu šunį netempti pavadžio,
tvarkau kambarius,
parūkau balkone,
paniškai bijau savaitgalių,
kurie viens-du ir sujaukia mano supistą idilę.

Sugraudina

Pastaruoju metu mane sugraudina malonūs žmonės.
Vyras, kuris šiltai nusišypso pro barzdą, 
nes pamojuoju jam važiuojančiam dviračiu,
nors tik sumaišau su kuo kitu ir sutrikus puolu atsiprašinėt.
Mylimiausios kampinės pardavėja, kuri džiaugsmingai pasigiria,
kad nuo šiol pas juos galima atsiskaityt ir kortele.
Mane sugraudina malonūs kvapai -
kartaus kokteilio taurė putų pilnoje vonioje pas mamą.
Kokosinio kūno sviesto, kuris greitai geriasi rudeniškai sausoje odoje.
Mane sugraudina anksčiau buvusių ankstyvų rytmečių prisiminimai,
nes dabar tie rytmečiai visai nebe tokie.
Sugraudina rudeniniai prūdai, prie kurių rūkau per pietų pertrauką,
sugraudina šunelis viena raiša koja, kurį diedukas veda pasivaikščioti kas dieną penkios po penkių.
Mane sugraudina pasibaigęs antakių pieštukas, pasibaigęs sapnas,
nepadėta skaityt knyga.
Sugraudina tai, kad graudinu pati save ir leidžiuosi taip lengvai graudinama kitų.

Apie norus ir galimybes

maišau čilietišką vyną su mineraliniu
nes noriu gert bet neprisigerti
anksčiau maišydavau rašalą su vodke
nes norėjau nedaug gert ir prisigerti.

mokausi gyventi šeimyninį gyvenimą
o tai reiškia mokytis gyventi kompromisais
anksčiau gyvenau kompromisais
ir taip tikėjausi prieit iki šeimyninio gyvenimo.

skaitau straipsnius apie M. Bellucci
ji visada man atrodė toula moteris
straipsniuose ji protingai šneka
įdomu, kaip jaučiasi gyvenime
ar kada verkia atsirėmus į šaldytuvą
gerdama vyną skiestą mineraliniu.

žiūriu, kaip draugai gimdo ir augina vaikus
vieni tai daro teisingai, kiti nuolat klysta
mano nuomone
aš nebeperku prezervatyvų
bet vis dar nemanau, kad būčiau gera motina.

garsiai to nesakau,
bet viskas, ko noriu, anksčiau ar vėliau išsipildo
kartais galvoju, ar taip būna tik man,
ar ir aplinkiniams

o gal tiesiog mūsų norai taip greitai keičiasi,
kad tuomet, kai koks nors išsipildo,
mes jau būnam seniai jį pamiršę.

aš tiek visko gyvenime norėjau
norėjau būt kūda ir aukšta,
paskui nebenorėjau,
tada norėjau vėl.
norėjau pakeliaut po europą
su keliais eurais kišenėj
norėjau bučiuotis po
nepažįstamais tiltais.
vėliau norėjau sielos ramybės
kuomet nebenori nieko,
tik esamos akimirkos
tai dažniausiai išsipildo kieno nors
glėby
nebūtinai pažįstamam.

norėjau savo namų
kuriuose galėčiau auginti gėles
ir smilkyt smilkalus
norėjau vyro, kuris
niekada neišeitų.

šiandien šitaip tylu, girdžiu,
kaip tiksi laikrodis.

prisiminimai #2

atsibundu savo palapinėj
viena
lauke tamsu, o viduj šalta
užsimerkiu
ir bandau suskaičiuoti,
kuri dabar diena
o tiksliau,
kelintas dabar vakaras.
atsimenu,
kad labai lijo,
kad gėrėm kažką neskanaus,
atsimenu
dvidešimtvietę
pankų palapinę
ir kaip pamečiau
visus draugus.
iškišu koją
iš palapinės
prisidegu cigaretę
žvilgteriu
pro palapinės kraštą
apsidairau
ir vėl nieko aplinkui nėra
o man šitaip šalta
ir miego nebesinori
kažkur tolybėj groja muzika
gal Sportas
ar kokia panaši velniava.
jis rūko gretimoj palapinėj
nusistebiu,
kodėl ne su visais,
o mūdina panašiai kaip aš.
užeinu į svečius
sakau man velniškai šalta
gal galiu šalia tavęs atsigulti
jis sako žinoma
ir užkloja mane savo miegmaišiu.
gulim ir nieko nešnekam
man tirta kojos rankos ir smakras
jis mane apkabina.
gulim taip ir sušylam
aš jį pabučiuoju.
tada iš visų pusių pasipila dingę draugai
šūkauja laistosi alum
kviečia mus eiti prie scenos
atsega palapinę
vėl pasidaro šalta
stojamės eiti
jis sako aš kažkur pamečiau batus
lauke šalta šlapia ir rūkas
aš einu susivyniojus į dvi skaras
jis eina su šortais ir basas
scenoj groja Psichas
su kažkuo mokam mintinai visas dainas
bėgam prie scenos
bet paskui sustojam
visi nubėga
o mes liekam stovėti toliau
kur matosi visa minia
ir gražus apšvietimas
girtas Psichas,
šlapios žolės kvapas,
ir aš su skarom, o jis basas.

kovo aštuntoji

atsiliepiu į skambutį
iš numerio
prasidedančio plius 79
paskui apsiašaroju vidury
pilies gatvės
nusiperku kavos išsinešimui
už aštuonis litus
su čili ir kardamonu
kaip anksčiau, kaip visada
lipu į kalną
ir saulė spigina,
paukščiai spygauja,
o man taip šūdinai ilgu.

produktyvusis trečiadienis

atrodo, lyg šokinėčiau cukraus vatoje.
rytas, atsikeliu iš spalvotų sapnų,
lazdyno riešutų skonio kava, cigaretė,
mes nebesikalbam su veidrodžiu,
skubiai pabrowsintas delfis,
ne, ji dar nemirė,
feisbuke vis tas pats per tą patį
they are now in a relationship,
aš irgi norėčiau tokio statuso,
she did that, he was there,
susirenku maišiukus
ir einu su šuniu ant kalniuko
prieš tai pakalbam su jurgiu didžiuliu,
jis, pasirodo, malonus
ir nepasikėlęs vyras,
su gražiu šunim,
agresyviai atrodančiu,
kaip ir maniškis.
o tada tik šalia, šalia, šalia,
man skauda ranką,
per valandą nueinam
šimtą metrų,
bet bent čia kažkokia pažanga.
vėliau popiet
susitikimas su aloyzu,
važinėjam naujamiesčio kvartalais,
jis rėkia ant manęs,
nors ne aš kalta, o gezas,
dalbajobai jie, dalbajobai,
šaukia aloyzas.
sustojam parūkyt,
nesijaudink, jis man sako
o aš mintyse svarstau,
ar tikrai man pakeliui
su sankabom ir gazu.
vakare nueinu pas mamą
ji globėjiškai supranta,
kad mano pasišventimas
perprasti sovietską siuvimo mašiną
išgaravo jau prieš savaitę
todėl ji siuva tai, ką turėjau siūti aš,
o aš jai instaliuoju utorrentus
ir aiškinu, kas tas piratebay'us.
vakare perku pigiausios dešros
šuns dresūrai
ir šampės gramutėj
sau po visko.
nes vis dar nepajungti būdai
susisiekti su artimaisiais rytais
ir aš springstu ašarom
netyčia prabudus
nuo pavasariškai prakiurusio
kaimynų lietvamzdžio.
atrodo, lyg šokinėčiau cukraus vatoje.
minkšta, lipnu, efemeriška blet.

prisiminimai #1

vėlyvas pavasaris,
temsta vėlai,
o švinta anksti.
aš dar dirbu bare,
švenčiam
kažkurio nepažįstamo draugo
gimtadienį.
gal trečią,
o gal jau ketvirtą ryto
tu atėjęs padedi man
iššluoti grindis,
surinkti taurių šukes
ir nuvalyti barą
nuo lipnių spirituotų dėmių.
tada mes geriam kokteilius
kuriuos man visada patiko maišyt
ir bučiuojamės ant minkštų fotelių
tais pirmais nedrąsiais bučiniais
tada pirmą kartą
kažką papasakoji apie save
(paskui jau sužinau, kad ne visai teisybę),
ir mes susirinkę
batraiščius, petnešėles ir švarkelių pamušalus
išeinam į auštantį šeštadienį.
prie operhauzo išgeriam nefiltruoto alaus,
paprašom taksisto prisidegti,
susirandam draugų.
pasileidus pirmiem troleibusam
einam miegoti
ir tu laikai mane už rankos
net neprašytas.

apie draugus

draugai buvo toks dalykas,
ko vaikystėje maniau
niekada neturėsiu.
paskiau jų atsirado
daugiau ir daugiau
laikui bėgant mažėjo
paskui radosi iš naujo.
su draugais išbandėm
tiek daug pirmų kartų
su jais dalinomės paslaptim
juokėmės, verkėm,
prie progos vėmėm po krūmais.
aš nakvojau pas draugus
jie nakvojo pas mane
valgėm iš vieni kitų šaldytuvų
ir skolinomės maikes.
per draugus susiradom
antras puses
draugai davė nusirašyt
namų darbus
draugai užstodavo
prieš tėvus
kai tekdavo raudonuojant meluot
draugams rašėm laiškus
ir draugai rašydavo laiškus
už mus
su draugais gamindavom picas,
buritas, suši,
margaritas,
rūkydavom kaljaną ir gerdavom
raudoną vyną per kalėdas.
atrodė, kad jie visada bus šalia,
visada galėsi jiems paskambint,
arba jie paskambins,
ir jokia plyta negulės
ant širdies.
bet atsimenu,
pirmam kurse per filosofiją,
o gal dar mokykloj
mums sakė,
kad draugystė - tai mainai,
ir nei vienas draugaujantysis
nenori gero kitam.
tu duodi man, aš duodu tau -
taip viskas veikia.
ir kai kuris nors nebeturi ką duoti,
arba antrasis mano,
kad pirmasis duoda per mažai -
mainai baigiasi,
ir dalyviai išsiskirsto
į skirtingas puses.
kažkuris sentimentaliai
pakūkčioja,
kažkuris prigėręs
deda kitą į šuns dienas,
galiausiai viskas nurimsta,
belieka apriboti
informacijos prieinamumą feisbuke.

"kartais laimė guli šalia ir yra su barzda"

tom naktim
sumišusiom su alaus kvapu
ir cigarečių dūmais įsiskverbusiais
mums į plaukus
tom naktim
kai visa suskęsdavau jame
tarp pūkinių antklodžių
ir tankaus kvėpavimo
tom naktim
kai jis šnibždėdavo man
kad mane myli
kad mane saugos
tom naktim
kai taip ir neužmigus
ateidavo rytas
ir jis atnešdavo atsigerti
tom naktim
kai norėdavau tikėti viskuo
kas vyksta
kas vyko
kas galbūt įvyks rytoj
tom naktim
jis buvo mano laimė
mano pilnatvė
mano nuodėmė ir
mano poreikis
mano kūno dalis
tom naktim
būčiau atleidus jam viską
būčiau atidavus jam viską
būčiau patikėjus bet kuo
tom naktim
jis buvo viskas
dėl ko pynėsi
mano paauglystės klystkeliai
dėl ko anksčiau nesugebėjau
užvert barų durų sau už nugaros
jis buvo viskas
ko aš jau nebetikėjau kada nors
turėt.

kaip subjektyvu

jei dar neteko ketvirtą ryto
vienam gert ir
klausyt makejevo
tai dar turit kur gyvent

As he is out of the town

Tokie tušti namai
Kai nebereikia laukti
šeštos valandos vakaro.
Tokia tuščia lova
Ir šitaip ilgu.
Atrodo, vienatvė
susisuko į merlinį gniužulą
ir užkimšo man gerklę
kiek žemiau gomurio.
Iš tos beprotybės
Išsipurškiu riešus
Jo kvepalais
Geriu kavą be pieno
Apsigaubus jo liemene
Užsistatau žadintuvą
Ankstyvai rytmečio valandai.
Sapnuose mane supa
Platūs maskvietiški bulvarai
Žmonės šneka
Man nesuprantama kalba.
Atbundu įsikabinus
Į juodą telefono ekraną.
Jaučiu, kaip meilės nuojauta
Plėšo iš manęs mėsos gabalus
Ir ryja juos savo plačia
Raudona gerkle.

Ryte

Ankstyvi rytai
Kaip ankstyvi sprendimai
Po jų lieka rami tyla
Girdisi tik mano kvėpavimas
Kažkur šlapios paklodės
Kažkur dar šiltas kavos puodelis
Girdisi pro langą
Pravažiuojančios mašinos
Kaimynai chroniai miega
Kas po balkonu
Kas pataikęs į lovą
Aš vartausi tarp pagalvių
Užrakinusi duris iš vidaus
Išgėrusi pertusino
Antrą dieną nieko normaliai nevalgiusi
Susivėlus ir nepasidažius
Nei nuoga nei apsirengus
Po truputį kyla saulė
Tuoj kambary taps per daug karšta
Tada dušas ir cigaretė ir
Kaltūnų išvėlimo varžybos
Man patinka ankstyvi rytai
Kai niekur nereikia
Ir nieko nereikia
Ir dar jaučiu bučinius
Sau ant pečių.

pagaminta virtuvėje

namų šeimininkė
klauso hardcoro
kepa citrininį morenginį pyragą
tokį kokį kepa
nusivylusios namų šeimininkės
šita dar nenusivylusi
aukštai susirišus
nešukuotus plaukus
be prijuostės
ir be šlepečių
purvinais padais
nusigramdžiusiu nagų laku.
namų šeimininkė
išgėrusi rytinę kavą
paklojus sujauktą lovą
išvalius katės numyžtas grindis
ji nori būti programuotoja
valdyti css kodus
bet tik užsitraukia
pusę cigaretės balkone
tarp šviežių bazilikų
skleidžiančių svaigų kvapą.
namų šeimininkė
sudariusi prekių sąrašą
surišusi šiukšlių maišą
išeina iki artimiausio ikiuko
per mašinomis sruvenančią gatvę
ji nieko negalvoja
namų šeimininkės nieko negalvoja
nebent - jos nusivylusios
namų šeimininkės.

ankstyvi vasaros rytai

vieną vasarą nutilo
visi į ausis
be perstojo šnabždėję
balsai.
tapo taip tylu
kad jaučiau širdies plakimą
ne tik savo.
tą vasarą
nenusidėvėjo nei viena
pora batų
ir naktys nebuvo
nuodėmingos.
tą vasarą norėjosi
liesti save
ir kitus
užsimerkus
braukti pirštų pagalvėlėmis
per pašiurpusią odą.
tą vasarą aš pasiklydau
savo praeities spintose
man už plaukų graibstydavo
nuobodžiaujantys skeletai.
jei kada būčiau
pradėjus vartot narkotikus
tai tik tą vasarą.
bet kiek per tvanku buvo.

nutilus balsams
tapo jau per daug tylu.
gal todėl
kad turbūt tikėjaus muzikos
užpilančios
sielos kampučius.
muzika negrojo
nes pati negrojau
skendėjau tyloje
ir bandžiau apsispręsti
orgazmas čia ar agonija.
o gal koks keistas
fetišas.

tą vasarą buvau laiminga.
be muzikos, be narkotikų.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
pro namų langus
pravažiuoja troleibusai.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
skamba šaukšteliai
į kavos puodelių šonus.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
lūpos prisiliečia
prie mano lūpų
linkint geros dienos.

pertraukėlė

kartais būna taip,
kad pripranti prie
fucked up situations
ir tada retsykiais
kai aplink nebebūna tų
fucked up situations
nebežinai ką daryti.
svarstai įvairius variantus
gal atlošti galvą ir mėgautis?
gal susikurt kokią bėdą?
gal papult po mašina?
arba po traukiniu?
gal susilaužyti koją?
arba ką nors sulaužyti kam nors kitam?
žmonės tokios komplikuotos būtybės
tik kai supiesi sūpynėse
po žvaigždėtu senamiesčio dangumi
arba atsibundi nuo tylaus kvėpavimo į ausį
supranti kad kiekvienas smėlio laikrodis
prieina savo valandos pabaigą
tada belieka atsikvėpti
ir nustoti formuluot.

aš bijau vaikščiot į pasimatymus

prisimenu, džiaugiaus, kai užaugau.
galėjau eiti vėlai miegoti,
miegoti ne namie,
nemiegoti iki ryto.
galėjau rengtis kaip norėjau,
dažytis kaip norėjau,
puoštis kaip norėjau.
galėjau sakyti ką galvojau,
nedėlioti kablelių prieš "kaip",
galėjau bendrauti su kuo norėjau,
mylėtis su kuo norėjau,
eiti kur panorėjus,
grįžti kada panorėjus.
prisimenu, džiaugiaus, kai užaugau.
atėjo tiek laisvės,
saldžios nepriklausomybės,
saldžiarūgštės atsakomybės.
buvau pati sau, sau pati,
tokia, kokios norėjau,
niekam nebepriklausiau
ir niekas man nenurodinėjo,
nieks nelaikė manęs pririštos
tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
mano mintys buvo mano mintys,
mano laukiniai arkliai,
su tam tikrom išimtim,
kurias, tam tikram laikui prabėgus,
užrakindavau dėžutėn,
o raktą išmesdavau į Vilnelę.
ir vėl būdavau pati sau, sau pati,
tokia, kokios norėjau.
todėl buvau tokia atsargi su tais raktais.
jausdavaus saugi,
kai jie gulėdavo Vilnelės dugne.
nekildavo nereikalingų klausimų,
nereikėdavo galvoti atsakymų,
nereikėdavo daryti to, ko nenoriu,
kur nenoriu, kada nenoriu, kaip nenoriu.
rengtis kitaip, dažytis kitaip, eiti kitur,
grįžti kitur, grįžti kitaip,
kalbėti kitaip, atrodyti kitaip,
leisti laiką kitaip,
gerti kitokius gėrimus,
gerti su kitokiais žmonėmis,
gerti kitose vietose,
nebepriklausyti tik sau.
mintys parištos ant virvelės,
o kur raktelis - ne pas mane.
bijojau to ir kartu žinojau,
kokia slogi neišvengiamybė
susijus su ta virvele,
su tom parištom mintim,
jausmais, drugeliais,
viltim, svajonėm,
kitais kliedesiais.
kai "mes" pramuša "aš"
ir nebežinai, ko pati nori.
vakarais aš to norėjau,
rytais kratydavaus,
rūkydavau cigaretę po cigaretės
ir mano galvoj sukdavosi
Enter the Void juosta.
prisiminiau, kaip buvo,
kai pirmą kartą užkibau,
tada dažiaus akis ir galvojau,
"o kažin, jam patiks?"
prisimenu tą nešvarų veidrodį
namelyje ant ratų.
tada man buvo septyniolika,
ir nuo to daug vandens ir
ne vandens nutekėjo,
bet taip niekas ir nepasikeitė,
nes būna, kad niekas
taip ir nepasikeičia,
ir jokia Vilnelė neapsaugos.

anti-akademika

Kaip galiu parašyti bakalaurinio išvadas,
Jei tokių nepasidarau gyvenime?
Mano dėstymas sumišęs su įvadu,
Karts nuo karto iššoka dalelė summary,
Niekur nėra sąvokų žodyno,
Tikslas pasislėpęs uždaviniuose,
O uždaviniai persmelkti tezių ir hipotezių.

Pagaunu save išjungiant tą smegenų dalį,
Kuri atsakinga už išvadas,
Už kokią nors visko, kas vyksta, sampratą.
Aš tik užmerkiu akis ir plaukiu
Su perpūsta nugara,
Mėlynėm ant kojų,
Skaudančiais protiniais dantimis,
Plaukiu ir lengvai skęstu,
Tačiau plaučiai prisipildo vandens
Ir staiga, netikėtai, iš niekur nieko,
Tampa labai malonu.

Nenoriu rašyti išvadų.
Nei darbe, nei gyvenime,
Nenoriu planuoti, ir paskui nusivilti,
Tik sukuosi ekspromto karuselėj,
Ir staiga, netikėtai, iš niekur nieko,
Tampa beprotiškai gera.
Ir kelis kartus iš eilės
Mes užbučiuojam tuščias rytines gatves,
Niekas nepriklauso niekam,
Niekas nėra kažkieno,
Nėra išvadų ir metodų,
Tik žemėti susiglaudę delnai.

fuck me, i'm a fairy

senamiesčio gatvės apkabinusios mano pečius
tą trapią minutę, kai einu ir svarstau,
o gal svarstau ir einu,
tyliai ir nelygiai mindydama plyteles
noriu bėgt pas svajonę,
kuri nesvajoja manęs,
palikus kažką,
išdrįsusį svajot manęs.

kokie mes nekonkretūs
ne todėl, kad gegužė,
todėl, kad visad norim ne to.

senamiesčio gatvės parveda mane namo
kaip apsibliovusį vaiką
iš karuselių anksčiau laiko,
laiko, kuris vaikui visad kitoks.

jausmas toks, lyg dėliočiau dėlionę,
dėlionę iš savęs,
nors detalių trūksta,
juk aš nevalgiau dvi savaites,
nesimylėjau dar daugiau,
neverkiau ant palangės iš vis nesuskaičiuojamą laiką
ir kas iš to?
kažko pasiilgau, kažką pamiršau,
kažką užrašiau ant sienos ten,
kur niekada negrįšiu.

ir mano netikėjimas kažkuo
suvalgė mano sielą,
cituojamos citatos
pavergė mano mintis,
jaučiuos tuščia,
nors pagaliau esu užpildyta
kažkuo apčiuopiamu,
o ne muilo burbulais.

garsais

vyras piktu balsu
kaip užsukta plastmasinė beždžionėlė
be perstojo muša savo būgnelį
tarška, tarška, tarška
nuolat kažkuo nepasitenkina
savimi, moterimis, darbu
vyras išraudusiais skruostais
jam piktai šaukiant
skruostai dreba
kaip metalinė švytuoklė
amžino veikimo variklis
taukšt taukšt taukšt
putos drimba pro lūpas
vyrui bandant išgromuliuoti argumentą
bet juk argumentai
ir prisukamos plastmasinės beždžionėlės
no way to go.

vaizdais

moteris patinusiu veidu
ir nesuprasi, šypsosi, ar ne
tik akys pavargusios
bet nesuprasi, liūdnos, ar ne
moteris šilkiniais plaukais
glostančiais neįdegusias mentes.