Tokie tušti namai
Kai nebereikia laukti
šeštos valandos vakaro.
Tokia tuščia lova
Ir šitaip ilgu.
Atrodo, vienatvė
susisuko į merlinį gniužulą
ir užkimšo man gerklę
kiek žemiau gomurio.
Iš tos beprotybės
Išsipurškiu riešus
Jo kvepalais
Geriu kavą be pieno
Apsigaubus jo liemene
Užsistatau žadintuvą
Ankstyvai rytmečio valandai.
Sapnuose mane supa
Platūs maskvietiški bulvarai
Žmonės šneka
Man nesuprantama kalba.
Atbundu įsikabinus
Į juodą telefono ekraną.
Jaučiu, kaip meilės nuojauta
Plėšo iš manęs mėsos gabalus
Ir ryja juos savo plačia
Raudona gerkle.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą