2008 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

daug žodžių



man nuo pat vaikystės sakė
užauk
daryk taip ir taip, bus geriau
geriau bus mum, o ir tau
geriau bus
sakė nedaryk to ir to
nesivartyk rasotoj žolėj
viena ir ne viena
nesivalkiok gatvėm vėliais vakarais
ypatingai viena
susitvarkyk –
drabužius batus galvą požiūrį gyvenimą
žiūrėk realiau į viską nes
susimausi pargriūsi numirsi
man nuo pat vaikystės sakė
prieš ką tu po galais maištauji
ir kodėl viską darai atvirkščiai
ne taip, kaip patiktų mums
sakė susiplanuok rytojų o dar geriau
visą ateitį
sakė susirask rimtą vyrą
su kuriuo auginsi vaikus
sakė susitvarkyk muzikinį skonį
ir baik pagaliau kvatot iš
nejuokingų dalykų
kurie nu visiškai nejuokingi
sakė būk rimta rimtai galvok
ir skaityk daug protingos literatūros
kurią vėliau galėsi cituoti
prie arbatos puodelio
ak, tiesa, ir negerk tiek daug
ribas reikia jaust, mesk rūkyt, svajot,
plasnot, skrajot,
išmok derinti spalvas ir nuotaikas
prie metų laiko
ir nustok dėt viltis į to nevertus dalykus
baik pagaliau apgaudinėt save
prieš veidrodį sakydama kad viskas
bus gerai
o tuo labiau, kad viskas
kaip yra taip ir turi būt
man nuo pat vaikystės sakė
į ką tu vis dėlto atsigimei,
ir dar, žinoma, ar tu taip specialiai
darai
ir bala žino, laiminga augau.

2008 m. rugpjūčio 10 d., sekmadienis

sunkiausia siužetas


sunkiausia buvo siužetas
nes pradžia – savaime suprantama
o dėl pabaigos per daug nesijaudinom
viską, kas per vidurį,
palikdavom švelniam atsitiktinumui
ir taip nesirutuliodavo
siužetas
o gal mes jo tiesiog nematėm

mums smegenis praplovė Holivudas
širdis užliejo Bolivudas
akis uždengė pavydas kaimynui
kurio žolė žalesnė ir kelias tiesesnis
mūsų siužetas užstrigo
ties septintu bokalu alaus,
mes keldavom daug tostų
jautėmės tom akimirkom iškalbingi
ir šmaikštūs seksualūs net
verti pagarbos

sakėm, kad tikrai meilei reikia ribos
žinojimo, kad ji netruks amžinai
tada išgyveni viską daug tikriau
bet kas norėtų tos ribos
nebūtų vestuvių ir negimtų vaikai
nebent netyčia
mama, i‘m a lil bit pregnant
nužudėm savo siužetą
ir patys mirdavom kasdien
bet tada nors pasijusdavom
matomi

kvaili buvom
idealistai, romantikai purvinais delnais
statėm tiltus nors
upės seniai išdžiuvę buvo
ir pieną gėrėm iš pakelių nugarom atsirėmę
į šaldytuvo dureles
dar kūrėm muziką nors
nei klausos turėjom, nei ritmą jautėm
tokį, kokį jausdavo visi kiti

mums sakė, kad be siužeto neturėsim
ateities
įsivaizduojat? ateities!
už ją visi jau parsidavė stoties gatvėse,
išsišaudė rajonuose
ir pasilaidojo makdonaldo drive inn‘uose
tarp dviejų bandelių
o mes neturėjom siužeto
neturėjom mes ir ateities
todėl tinklines pėdkelnes maudavomės savo malonumui
šaudėm tik akimis, o laidojomės
spalio vidurio geltonuose klevo lapuose.
juk sunkiausia - siužetas
o persistengti mums buvo ne pagal
prigimtį

2008 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

nežaiskit, vaikai, po tiltais


po tiltu parašyta, kad Dalius myli Ramutę
niekas nemato, kad Dalius myli Ramutę
visi skuba tiltu važiuoja mašinom dviračiais
ir bėga kojas trinančiais batais

po tiltu ateina Petras
jis žvejas, ir jo tėvas buvo žvejas,
ir senelis savo laiku buvo žvejas
jų upely gerai kibdavo žuvys
ir vietinės mergelės,

anksčiau mergelėms patiko žvejai
dabartinės žiūri labiau į verslininkus ir
biurokratus, galinčius jų ateitį ir praeitį
uždaryt geležinėn dėžutėn

Petras po tiltu ateina išgerti alaus
niekur neskubėdamas, nes Petrui nereikia
į darbą nereikia į ofisą nereikia į biržą
net nereikia namo
jis neskaito užrašų ant sienų, nes visad
buvo nostalgiškas
ir nenori be reikalo prisiminti laikų,
kai mergelės kibdavo kaip žuvelės jo
kaimo upely, kuomet Petras galėdavo jas
gąsdinti šlapiais sliekais o vėliau
padrąsinti po artimiausiais krūmais,
krūmais žydinčiais baltais žiedais

nuo tilto spjaudo jaunimas ir dūsaudamos
žvelgia merginos kažko tikisi bet
moterys pačios nežino, ko jos tikisi
ir savižudžiai tamsiom naktim vaikšto tilto atbraila
bet neketina šokti nes draudimą tada gaus giminės ir šeima, o
jie juk nutraukė visus santykius su giminėm
ir tuo labiau šeima
rygoj ant tilto porelės žaidžia meilę
o gal tenori patekti į pirmą laikraščio puslapį
ir patenka, patenka
o Petras gerdamas alų po vilniaus tiltu
puoselėja mintį atsidurti pirmame paskutinio
kada nors atspausdinto laikraščio puslapyje
nors jis nei revoliucionierius, nei dainininkė didele krūtine
jis tik žvejas,
buvo žvejas.

kai sutemsta, nebematyti užrašo,
kad Dalius myli Ramutę
taip visos meilės istorijos baigiaisi,
kai sutemsta, o kartais kai prašvinta.
Petras išgeria paskutinį gurkšnį ir paleidžia
butelį plaukti sraunia upe.

2008 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

apie padorias moteris


paryčiai senamiesty žavūs
jau nebe vėlu, bet dar ir ne anksti
ir užsidaro mylimiausias baras
bet dar galima vieną alaus padavėja šypsos
ir groja paskutinę dainą
ne tau
nors gali ir taip įsivaizduoti
nebėr aplink isteriškų porelių
(kodėl isteriškų?)
ir po lauko suoliuku guli girtas vyrukas
būtų gražus
tik kiek apvemtom kelnėm
bet būtų gražus
tuo paryčiai senamiesty ir žavūs
o tu dar nenori namo
nenori miegot viena nors ir nešalta
net kiek per daug tvanku, nors jau švinta
ir padavėja pavargus nebesišypso
nuneša paskutinį bokalą
galėtum lažintis, nespėjai viso išgert
o jai pasirodė kitaip
bet nesiginčiji
o girtas vyrukas ginčijasi
nenori išeiti
irgi, matyt, nenori miegot vienas
nors ir pykina jį ir vėl vemia po lauko suoliuku
būtų gražus
ir tu būtum graži, jei labiau pasistengtum
tada viskas būtų gerai, jei labiau sektųsi (gyvenime)

padorios moterys nesėdi paryčiais bare
tuo labiau, kai barą uždaro
padorių moterų nereikia išprašyti laukan
jos pačios jaučia, kai ateina laikas
išeiti

gera eiti senamiesčiu kai švinta
linksmos merginos nebešoka teatralizuotai ant stulpo
ir tarpuvartėse nebesimuša vyrai
dėl tų merginų ar šiaip dėl smagumo
ir nebesimyli boružės
nes jau miega arba joms nusibodo
geras gyvenimas irgi pabosta

tik padorioms moterims niekada nepabosta
arba jos moka subtiliai apsimesti
kad nepabodo

kai užaugsi, būsi padori moteris,
pagalvojai.
paryčiai senamiesty tuo ir žavūs –
dėl netikėtai kylančių (nepagrįstų)
idėjų.

2008 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

apačiai

laikinumas man tiko
patiko
kad kaip besistengtum, niekas nebepasikartos
meilės bus tik stipresnės
arba tokios menkos, kad net nepajusi jų
bet kiti pajus
ir baimės didesnės
bet tai duos progą jas nugalėt

purvinais padukais -
rugpjūčio žeme -
tą vėlią popietę, kai šokau
per balkoną
ir skridau geras penkias sekundes
nes neaukštai gyvenau
o gal tik maniausi taip gyvenanti.
debesis mylėjau iš apačios
ir vyrus

todėl neskraidžiau lėktuvais
ir kaklą dažnai skaudėdavo
o vieną naktį nusidraskei mentes
iki kraujo į tą rugpjūčio žemę
ir vėliau, nesuplanuotai,
šokau
per balkoną
tą kart sugadinau kaimyno gėlyną
nes kaimyną visad laikiau lengvai idiotu
jau nuo gilios vaikystės
kai jis šaukdavo neva vis nepašluoju laiptinės

laikinumas man tiko
ir neištikimybė, guodžiaus,
kad taip tobulėju
nors greičiausiai klydau –
ir profesionaliai apsigaudinėjau,
taip pat ir tau melavau, nors jau mokėjai
manimi niekada netikėt, ir net nesiklausyti
kai pasakodavau savo svajones.
o gal ir tų neturėjau, tik apsimečiau turinti
nes visi aplinkui turėjo, o man tuo metu kažko
labai trūko.


tą kart gulėdama gėlyne tarp nasturtų
ir oranžinių gvazdikų (pastarieji skleidė keistą kvapą)
supratau, kad net mano namo siena iš apačios geriau atrodo
nei iš viršaus žiūrint.

dvylika trisdešimt



pastarosiom dienom skaitėsi daug knygų
savaime, netyčia, ir greitai
nekokybiškai?
tvankios dienos savaip nužymėtos
kiek palapinėm, pušų spygliais batuose
ir noru mylėti -
save, tave, mus, kitus, netikrus.

pastarosiom dienom norėjosi bėgti
bet nepabėgant niekur
gatvės apsivijusios kojas, kojos paskendusios gatvėse
plaukuose šikšnosparniai,
o gal tos mutavusios širšės
kurios lenda bučiuotis prie tų
kuriuos bučiuoti pati labiausiai nori

pastarųjų dienų nieks neištrynė
o tuo labiau kažkur neįamžino
nors, kaidievąmyliu, tokios vasaros daugiau nepamenu
tokios kičinės
ir tokios saldžios
sako, vasaros turėtų būt kaip braškės su grietinėle,
tai dabar sakau jum, nė velnio, ne tokios
vasaros turi tekėt gerkle kaip tiršta karamelė,
tekėdamos stingti, strigti, spranginti, naikinti,
ir taip devyniasdešimt dienų
o gal ir kiek daugiau, jei pasiseka
pastarosiom dienom nemiegojau apkabinta
ir kokosiniai kaljanos dūmai pavogė mano sapnus.