apie draugus

draugai buvo toks dalykas,
ko vaikystėje maniau
niekada neturėsiu.
paskiau jų atsirado
daugiau ir daugiau
laikui bėgant mažėjo
paskui radosi iš naujo.
su draugais išbandėm
tiek daug pirmų kartų
su jais dalinomės paslaptim
juokėmės, verkėm,
prie progos vėmėm po krūmais.
aš nakvojau pas draugus
jie nakvojo pas mane
valgėm iš vieni kitų šaldytuvų
ir skolinomės maikes.
per draugus susiradom
antras puses
draugai davė nusirašyt
namų darbus
draugai užstodavo
prieš tėvus
kai tekdavo raudonuojant meluot
draugams rašėm laiškus
ir draugai rašydavo laiškus
už mus
su draugais gamindavom picas,
buritas, suši,
margaritas,
rūkydavom kaljaną ir gerdavom
raudoną vyną per kalėdas.
atrodė, kad jie visada bus šalia,
visada galėsi jiems paskambint,
arba jie paskambins,
ir jokia plyta negulės
ant širdies.
bet atsimenu,
pirmam kurse per filosofiją,
o gal dar mokykloj
mums sakė,
kad draugystė - tai mainai,
ir nei vienas draugaujantysis
nenori gero kitam.
tu duodi man, aš duodu tau -
taip viskas veikia.
ir kai kuris nors nebeturi ką duoti,
arba antrasis mano,
kad pirmasis duoda per mažai -
mainai baigiasi,
ir dalyviai išsiskirsto
į skirtingas puses.
kažkuris sentimentaliai
pakūkčioja,
kažkuris prigėręs
deda kitą į šuns dienas,
galiausiai viskas nurimsta,
belieka apriboti
informacijos prieinamumą feisbuke.