vasaros gerklės nori dainuot

visi mano geriausi vakarėliai baigdavosi ryte.
susisukus į kažkieno antklodę, pledą, miegmaišį
ar kokią pūkinę striukę.
ryte aš negalėdavau gerti kavos,
bet kepdavau skanią kiaušinienę,
su pomidorais, bazilikais, ir kiek per daug kario.
aš labai daug ieškodavau -
tiek receptuose, tiek savyje, tiek kituose.
kas tie kiti?
šešėliai, pobėkšmai, pragiedruliai ir sutemos.
tie kiti - niekas ir viskas. reliatyvumo teorijos.

ir mes gerdavom vyną iš nučiupinėtų taurių,
geriausiu atveju.
kartais pildavom tą vyną vienas kitam ant nugarų.
o aš niekuomet negalėdavu užmigti,
nes per daug būdavo baisu prabust.
ir fobija vorams palyginus su tuo, tik lašas jūroj.
lašas vyno butely.
aš bijodavau rytinių paukščių,
bijodavau rytinių troleibusų,
man visad rodydavos, kad visi žino tai,
ko greičiausiai net pati nebežinau.

aš buvau tokia paskendus,
tiek juose, tiek savyje, tiek naktyse ir rytuose,
aš budėdavau naktim,
aš miegodavau dienom,
užmerktom akim rašydama smulkias raides
stratifikacijos konspektų pakrašty,
kad tik niekas nepamatytų, ką aš ten rašau,
aš juk svarbi. svarbi?
o konspektus degindavau, raides tuo pačiu.

kažkada kažkur skaičiau, kad
"apie žmones nerašoma, su žmonėmis gyvenama".
tai ką aš tiek laiko veikiau?
laimingi žmonės nerašo, taip pat girdėjau sakant.
visi geriausi rašytojai
(nors kas kompetentingas vertinti rašytoją?)
buvo nusivylę gyvenimu, savimi,
vyrais ir moterim,
pinigais, ateitim, perspektyvom,
jie per daug gerdavo ir per daug rūkydavo,
pasileisdavo į prakeiktos kasdienybės verpetą,
o paskui rašydavo.
o mes skaitydavom.

ir po velnių, juos įvertindavo tik po mirties,
nes gyvi būdami jie nenorėdavo būti įvertinti.
gal ir jų geriausi vakarėliai baigdavos ryte.
nesvarbu, ar tik dviese su ta nučiupinėta taure,
ar dviese su nučiupinėta moterim,
ar su būriu laimingų žmonių, tarp kurių jie
jausdavosi vienišiausi.

Visi skaito savo knygas, tik mažai kas tai pripažįsta

Turiu pilnus stalčius nepublikuotos beletristikos.
Vaikystės susirašinėjimų su geriausiomis draugėmis,
Valentino dienos atvirukų,
apsakymų be pradžios ir be galo,
taip ir neišsiųstų laiškų.

tų geriausių draugių jau seniai nemačiau
viena, girdėjau, ten, kita ten, trečią kartą Senamiesty mačiau.
viena iš valentino dienos atviručių man labiausiai patinka
ant jos nubrauktas Kristinos vardas ir užrašytas mano
vyrai jau antroj klasėj apsisprendę nebuvo.

apsakymus bijau ir skaityt. prisimenu, vieną tokį sudeginau,
o pelenus nuleidau į tualetą - kad tik niekas nepamatytų.
tada man buvo trylika, bet aš kaip ir tie vyrai, nedaug tepasikeičiau.
laiškus tebelaikau tik todėl, kad nežinau popierinių adresų,
o kol visa tai perrašyčiau į emailą, išgaruotų bet koks girtumas,
vienintelis, be abejo, ir paskatinęs tai pradėt daryt.

tam pačiam stalčiuj filosofijos konspektai.
kad prisimint, ką rašinėdavom pirmam kurse ant paraščių.
ir kaip bėgdavom vidury paskaitos į kiemą, nes gaudavom sms iš tų,
šalia kurių atsibusdavom festivalių paryčiais.
dar stalčiuj guli bear beer bambalys - nuoširdžiai nesuprantu, kodėl.
galiu tik painterpretuot, kad, matyt, labai neprasto būta vakaro,
kuomet jį gėrėm.

mano stalčiai penki, o kekšiškas raktas tik vienas, ir tinka visiems.
o gal stalčiai kekšiški, o gal aš pati.
nebesupaisysi.

ne taip ir seniai, ieškodama kažkokio konspekto (???),
ištraukiau iš stalčiaus senus popierinius dienoraščius.
vienas lapas išplėštas, kitas įklijuotas,
matyt apsimetinėjau,
kad ir su gyvenimu taip galima daryt.
ir pilna visokiausių protingų dėdžių sentencijų,
pagal kurias vis bandžiau savas parašyt.
ten ir pirmi koncertai,
ir mėlynė po akim,
ir pirmi kartai negrįžtant pas mamą miegot.

vartant tuos juokingus dienoračius beldžiasi sentencijos
į galvą ir iš galvos
žiūriu, kad visada gyvenime man tiek nedaug reikėjo,
ir tai leido man krykštaut iš mažyčių džiaugsmų,
iš kitos pusės, nepagavus to žvirblio,
dvigubai darydavos pikčiau.
o kolega sako, kad aš saulės vaikas.
B52.

viduriukas

Aš niekada nebuvau šimtas procentų.
gal jos ir teisios, kad tai mano klaida.
nebuvau ir keturi procentai.
dažniausiai apsistodavau ties septynetu,
jei kalbėsim apie dešimtbalę sistemą,
ir ties septyniasdešimt-keliais,
jei kalbėsim apie procentinę sistemą.

Aš niekada nebuvau šimtas procentų,
nes mano įgimtas komunizmas širdy
giliai giliai vis dėlto leido man dalintis.
aš nemokėjau lipti per galvas
ir nemokėjau šliaužiot po kojom.
nemokėjau surizikuot taip, kad
galiausiai liktų šimtas.
arba nieko.

aš buvau kaip mivinkos makaronai.
instant idėja, instant jausmai, instant skausmas,
nors visad turėjau geresnę kulinarinę idėją galvoje.
gal jos ir teisios,kad tai mano klaida.
gal nereikėjo galvoti, kad
geriau 7 rankoj, lovoj, sąsiuviniuose,
nei 10 susapnuotoj svajonėj.

gal aš ir teisi, kad
ta baimė negauti šimto procentų
ir leido man tiesiog nebandyt.
aš ir nebandžiau. aš išlavinau ranką ir
vis numodavau, numodavau,
nutylėdavau
tikėjaus, kad "na gal ir taip viskas susipras".
nesusiprato.
gal jos ir teisios.

piktos mintys, rastos tarp konspektų

ištisinė harmonija. mintys ir veiksmas.
perversmai ir šalti lašai ant plaukų.
kaip tau patinka? ir aš, veidu į žemę.
asfalto poemos. rudenį bevertės.
dar būna žvakės, kai kaštonai jau nubyra.
ir 220 mūsų pirštais sunertais.
laipsniai rūsiuose tamsiuose.
ir uždengti veidai. laikrodžiams tiksint.
įkyriai įkyriai judant rodyklėms.
kai patys seniai pasimetėm skaičiuot.
šaltas prakaitas ant karštų nugarų.
masažas, nuslystantis delnais.
kas tau patinka? ir aš, pėdom į bokalų šukes.

Tėvas, vyrai ir baletas

Nors su tėvu niekada nesutariau itin gerai
Jis buvo vienintelis vyras, atnešęs man šampano į lovą
Ir nors jis buvo vienintelis vyras, dėl kurio šitiek verkiau
Jis buvo ir tas, kuris padaręs namuose teismo salę,
Išmokė mane už save pastovėt

Tėvas visad sakydavo, kad prapulsiu tokia, kokia aš esu
Ir išgerdavo dar vieną tabletę
O aš šokau baletą, kai man buvo septyneri
Ir mano pirma meilė buvo ilgaplaukis tėvo draugas,
Kaskart atnešdavęs man saldainių, kai ateidavo į svečius

Ir nors tėvas manęs neišmokė nei plaukt, nei būti dama,
Jis išmokė netylėt, kai turiu ką pasakyt
Nors tie žodžiai, iš pat mažens,
Kaip ir dabar,
Plaukdavo dobilų pievom,
Ir man ne raidžių junginiai, o jausmas buvo esmė

Mano tėvas visad buvo tvarkingas žmogus
Rimtas, teisingas, išlygintais marškiniais
O mano visi vyrai buvo plevėsos
Iš išvaizdos, arba širdy
Gal juose ieškojau to, ko niekad negausi
Šokdama baletą

Man tėvas yra pasakęs, kad tokia, kokia esu
Niekada nesusirasiu vyro
Kuris mane vestų, gerbtų ir mylėtų
Ir aš, kad pateisinti tuos jo žodžius,
Niekada ir neieškojau tokio vyro
Nors gal būtent to man ir trūko –
Nustot šokti baletą savo galvoj
Išsilyginti marškinius
Ir užsidaryti į dėžę
Kurią tokie, kaip tėvas, vadina „namais“

- - - Ir nebegerti šampano ryte
Pasitrumpinti plaukus
Net nebesibučiuot lietuje
Ir pagaliau pradėti „gyventi“ - - -

prieškalėdinis Hate'as

Per paskutinį mėnesį į Gatves atėjo žiema

O mane dažnai nuo visko vimdo

Nuo sentimentalių blog‘ų įrašų apie atsiprašymus, liūdesį, ilgesį

Nuo sniego ant kaimynų namo stogo ir šuns pėdsakų kieme

Nuo naujo spellerio worde, kuris taiso kalbos kultūrą

Aš peršalau kaip kiekvieną žiemą, ir seniai buvau tūse,

Kuriame atsibusčiau ant grindų

Vėl nežinau, kur švęsti naujuosius, ir mane vimdo, kad niekas

Nežino taip pat

Pagaliau vėl nusipirkau raudono nagų lako,

Bet mane vimdo, kad jis primena vasaros dienas

Ir vėl reikia visiems pirkti dovanas,

Pakuoti dovanas į spalvotus popierėlius,

Rašyti atvirukus, laiškus,

Persiuntinėti iš giminių gautas grandinines žinutes

Kadangi neturiu darbo, į kurį galėčiau pabėgti,

Reikia marinuoti lašišas,

Iš sandėliukų traukt konservuotus baravykus

(ir prisimint, kaip ten buvo gražu tą vakarą miške)

Pjaustyti morkas bulves agurkėlius

Ir visa tai skandint majoneze

Druska, pipirai, druska, pipirai, pipirai

Širdyje

Reikia nepamiršti išsiplauti iš po lovos dulkes

Kad nauji metai neskęstų praėjusių purve

Bet visi turbūt tik šyptelėtų,

Aš taip sau sakau sakau sakau kasmet

Norėčiau Kalėdas sutikti pusnyje

Nors vis dar netikiu, kad iki 25-os jos nenutirps

Norėčiau gerti karštą vyną iš termoso,

Arba brendį iš geležinės senovinės gertuvės

(arba dviejų tokių)

Nenoriu giminių, nenoriu puošti eglės, nenoriu gauti dovanų

Norėčiau tik bent kartą suprast,

Ką turi omeny holivudo filmai

Ir septyniolika metų nesikeičiantis muzikinis repertuaras

Ką reiškia, kad „Kalėdos ore Kalėdos mumyse“ ir panašiai

Ir panašiai, ir panašiai.

Jei pas mane ateitų Kalėdų Senelis, matyt

Padėtų angliuką po eglute.

Eglute?

po L. McKee "May"

Mėlynu tušinuku vedu liniją per kaktą
Per tiesią taisyklingą nosį
(Čia tik mano banguota ir keista)
Ties lūpom linija dingsta nes jose dingdavo viskas
Pats tušinukas dingsta taip pat

Nebeturiu tušinuko ir nebegaliu užrašyt ką galvoju
Kai tose lūpose dingsta viskas
Pragyventos dienos
Pragertos dienos
Pramiegotos dienos
Kartu ir atskirai

Sunkus atvejis, liūdnas atvejis
Atsidūstu tada
Ir pirštu vedu liniją per žemę
Man visada patiko kapstytis žemėse
Smėlio dėžėse, pajūrio žvyre Ir nebaigtose statyti pilyse
Man sakydavo, kad turiu tendenciją nieko nebaigti
Apsakymų, darbų, nagų lako buteliukų

Dažnai galvodavau, ryt imsiu fotografuoti
(Čia dažniausiai pavasariais)
Net elementų nusipirkdavau
Įdėdavau juos į fotoaparatą
Taip ir išsikraudavo jie ten viduje
O nuotraukos neatsirasdavo nė vienos

Jei jau rašydavau, rašydavau juodu tušinuku
Niekada nerašydavau mėlynu
Juo tik vesdavau linijas
Kad žinočiau paskui, kaip kokias dalis tiksliau padalint
Kad tilptų į stiklainius ir į kvepalų buteliukus, į butelius nuo vyno
Kad amžinai stovėtų man ant palangės
Ir juose lūžtų kylančios saulės šviesa.