vasaros gerklės nori dainuot

visi mano geriausi vakarėliai baigdavosi ryte.
susisukus į kažkieno antklodę, pledą, miegmaišį
ar kokią pūkinę striukę.
ryte aš negalėdavau gerti kavos,
bet kepdavau skanią kiaušinienę,
su pomidorais, bazilikais, ir kiek per daug kario.
aš labai daug ieškodavau -
tiek receptuose, tiek savyje, tiek kituose.
kas tie kiti?
šešėliai, pobėkšmai, pragiedruliai ir sutemos.
tie kiti - niekas ir viskas. reliatyvumo teorijos.

ir mes gerdavom vyną iš nučiupinėtų taurių,
geriausiu atveju.
kartais pildavom tą vyną vienas kitam ant nugarų.
o aš niekuomet negalėdavu užmigti,
nes per daug būdavo baisu prabust.
ir fobija vorams palyginus su tuo, tik lašas jūroj.
lašas vyno butely.
aš bijodavau rytinių paukščių,
bijodavau rytinių troleibusų,
man visad rodydavos, kad visi žino tai,
ko greičiausiai net pati nebežinau.

aš buvau tokia paskendus,
tiek juose, tiek savyje, tiek naktyse ir rytuose,
aš budėdavau naktim,
aš miegodavau dienom,
užmerktom akim rašydama smulkias raides
stratifikacijos konspektų pakrašty,
kad tik niekas nepamatytų, ką aš ten rašau,
aš juk svarbi. svarbi?
o konspektus degindavau, raides tuo pačiu.

kažkada kažkur skaičiau, kad
"apie žmones nerašoma, su žmonėmis gyvenama".
tai ką aš tiek laiko veikiau?
laimingi žmonės nerašo, taip pat girdėjau sakant.
visi geriausi rašytojai
(nors kas kompetentingas vertinti rašytoją?)
buvo nusivylę gyvenimu, savimi,
vyrais ir moterim,
pinigais, ateitim, perspektyvom,
jie per daug gerdavo ir per daug rūkydavo,
pasileisdavo į prakeiktos kasdienybės verpetą,
o paskui rašydavo.
o mes skaitydavom.

ir po velnių, juos įvertindavo tik po mirties,
nes gyvi būdami jie nenorėdavo būti įvertinti.
gal ir jų geriausi vakarėliai baigdavos ryte.
nesvarbu, ar tik dviese su ta nučiupinėta taure,
ar dviese su nučiupinėta moterim,
ar su būriu laimingų žmonių, tarp kurių jie
jausdavosi vienišiausi.