Tėvas, vyrai ir baletas

Nors su tėvu niekada nesutariau itin gerai
Jis buvo vienintelis vyras, atnešęs man šampano į lovą
Ir nors jis buvo vienintelis vyras, dėl kurio šitiek verkiau
Jis buvo ir tas, kuris padaręs namuose teismo salę,
Išmokė mane už save pastovėt

Tėvas visad sakydavo, kad prapulsiu tokia, kokia aš esu
Ir išgerdavo dar vieną tabletę
O aš šokau baletą, kai man buvo septyneri
Ir mano pirma meilė buvo ilgaplaukis tėvo draugas,
Kaskart atnešdavęs man saldainių, kai ateidavo į svečius

Ir nors tėvas manęs neišmokė nei plaukt, nei būti dama,
Jis išmokė netylėt, kai turiu ką pasakyt
Nors tie žodžiai, iš pat mažens,
Kaip ir dabar,
Plaukdavo dobilų pievom,
Ir man ne raidžių junginiai, o jausmas buvo esmė

Mano tėvas visad buvo tvarkingas žmogus
Rimtas, teisingas, išlygintais marškiniais
O mano visi vyrai buvo plevėsos
Iš išvaizdos, arba širdy
Gal juose ieškojau to, ko niekad negausi
Šokdama baletą

Man tėvas yra pasakęs, kad tokia, kokia esu
Niekada nesusirasiu vyro
Kuris mane vestų, gerbtų ir mylėtų
Ir aš, kad pateisinti tuos jo žodžius,
Niekada ir neieškojau tokio vyro
Nors gal būtent to man ir trūko –
Nustot šokti baletą savo galvoj
Išsilyginti marškinius
Ir užsidaryti į dėžę
Kurią tokie, kaip tėvas, vadina „namais“

- - - Ir nebegerti šampano ryte
Pasitrumpinti plaukus
Net nebesibučiuot lietuje
Ir pagaliau pradėti „gyventi“ - - -