savaime suprantama

Visada rinkdavaus pačius keisčiausius
laisvuosius dalykus universitete.
rinkausi alergologiją, gotikinę literatūrą,
rinkausi budizmo filosofiją ir štai
pasirinkau pirmąją pagalbą.

ir visa tai taip velnioniškai susiję su manim.
štai per pirmą paskaitą sužinojau,
ką reiškia socialinė mirtis.
draugai, tai daug baisiau už biologinę mirtį,
daug baisiau už priešmirtinę agoniją.

kada tu gyvas, o kada jau miręs?
biologiškai, sociališkai, emociškai?
ką reiškia, kai tu kvėpuoji, valgai,
kai gali juoktis, gali mylėtis,
gali rašyt eilėraščius ir gali
laižyt varveklius kabančius nuo stogų.

ką reiškia, kai tu gali dirbti
ir kai gali mesti narbą nafik,
kai gali gerti alų iki paryčių
ir kalbėtis su nepažįstamais žmonėm
apie pimpalų tatuiruotes ant kaklo
ir apie sizifo darbus ir apie nieką
ir apie gal kažką.

ką visa tai reiškia?
visa tai, kas čia ir dabar neįvertinama
bet tik todėl, kad tai yra
taken for granted
čia didžiausia mūsų klaida, draugai.

kadaise aš gulėdavau vieno vyro
ir jo damos lovoj ir galvodavau,
kad jau tuoj bus septinta valanda ryto,
tuoj bus aštunta, tada devinta,
ir tada viskas baigsis.
tada viskas nebūdavo
taken for granted
tada viskas būdavo labai gyva
ir tuksėdavo galvon.

šiandien man atrodo,
kad taip turi būt visada
nesvarbu, ką tu darai -
ar valaisi dantis,
ar eini ta pačia gatve tuo pačiu
maršrutu
ar bučiuojies su tuo vyru,
o gal su kitu,
ar geri kavą su mylimiausiais draugais,
ar rašai pareiškimą išėjimui nafik,
ar bėgi iki traukinio
kol plyšta plautis,
nesvarbu,
niekada niekas neturi būti
taken for granted.

čia didžiausias šūdas
ir didžiausia nuodėmė.
prieš save ir prieš tą mažyti
varganą
trumpą bet beprotiškai gražų
mūsų gyvenimėlį.

o šiaip, la fa.
einu išeit iš darbo.
ir pasilaipiot po balas.

Asmeniniai daiktai ir kitos asmenybės krizės

Dabar aš turiu espresso kavinuką
ir rytais geriu nuostabią kavą
su aštriu sirupu ir kardamonu,
šiek tiek kopijuoju buvusią darbovietę,
bet kas dar ko nors nekopijuoja.

Dabar aš turiu kitą darbą, į kurį
beveik niekada nereikia anksti keltis,
turiu šiek tiek lyšnų pinigų,
su kuriais galiu vėduotis karštą popietę,
arba kuriuos galiu vėsų vakarą pragert.

Dar aš turiu draugių, kurioms galiu papasakoti
visas savo baisiausas gėdas,
ir kurios palaukia, kol įleisiu jas į palapinę,
jos kartais būna tokios pačios kalės kaip ir aš,
ir todėl aš jas gal net kiek per daug myliu.

Turiu per daug girgždančią lovą
ir daug nenaudojamų numerių telefone,
turiu šimtą pagrįstų ir nepagrįstų baimių,
nesvietišką laukimą,
ir galbūt tai, ko labiausiai pasaulyje bijau.

Nes visada turėjau lengvabūdišką galvą,
vėjavaikiškų žaidimų,
daugybę "dabar padarau rytoj pagalvoju",
ir man visada patiko tokiai būti.
Kaip rašė Ivanauskaitė - jos juokiasi iš padorių moterų.

Nes visada buvau tokia,
apie kokias ji vieną kartą rašė,
glausdavau raudonus plaukus prie nepažįstamų pečių,
vėliau bėgdavau nuo jų ir nuo savęs,
ir dažniausiai man tai patikdavo.

Dabar aš turiu visą spintą pasekmių,
kai kurios man patinka,
kai kurios man labai nepatinka,
bet nepaisant mano preferencijų,
kas dieną jų randas vis daugiau.

Dar aš turiu saldymedžio kvepalus,
nuo kurių niekaip negaliu atprast
nuo tada, kai pirma mano simpatija
Tamstos berniukų tualete
man į ausį sakė, kaip skaniai kvepiu.

Bet kartais vyrams neužtenka
gražiai šnekėti,
o moterims kartais neužtenka
skaniai kvepėti.
Tačiau visa kita - tiesiog labai gerai.

vasaros gerklės nori dainuot

visi mano geriausi vakarėliai baigdavosi ryte.
susisukus į kažkieno antklodę, pledą, miegmaišį
ar kokią pūkinę striukę.
ryte aš negalėdavau gerti kavos,
bet kepdavau skanią kiaušinienę,
su pomidorais, bazilikais, ir kiek per daug kario.
aš labai daug ieškodavau -
tiek receptuose, tiek savyje, tiek kituose.
kas tie kiti?
šešėliai, pobėkšmai, pragiedruliai ir sutemos.
tie kiti - niekas ir viskas. reliatyvumo teorijos.

ir mes gerdavom vyną iš nučiupinėtų taurių,
geriausiu atveju.
kartais pildavom tą vyną vienas kitam ant nugarų.
o aš niekuomet negalėdavu užmigti,
nes per daug būdavo baisu prabust.
ir fobija vorams palyginus su tuo, tik lašas jūroj.
lašas vyno butely.
aš bijodavau rytinių paukščių,
bijodavau rytinių troleibusų,
man visad rodydavos, kad visi žino tai,
ko greičiausiai net pati nebežinau.

aš buvau tokia paskendus,
tiek juose, tiek savyje, tiek naktyse ir rytuose,
aš budėdavau naktim,
aš miegodavau dienom,
užmerktom akim rašydama smulkias raides
stratifikacijos konspektų pakrašty,
kad tik niekas nepamatytų, ką aš ten rašau,
aš juk svarbi. svarbi?
o konspektus degindavau, raides tuo pačiu.

kažkada kažkur skaičiau, kad
"apie žmones nerašoma, su žmonėmis gyvenama".
tai ką aš tiek laiko veikiau?
laimingi žmonės nerašo, taip pat girdėjau sakant.
visi geriausi rašytojai
(nors kas kompetentingas vertinti rašytoją?)
buvo nusivylę gyvenimu, savimi,
vyrais ir moterim,
pinigais, ateitim, perspektyvom,
jie per daug gerdavo ir per daug rūkydavo,
pasileisdavo į prakeiktos kasdienybės verpetą,
o paskui rašydavo.
o mes skaitydavom.

ir po velnių, juos įvertindavo tik po mirties,
nes gyvi būdami jie nenorėdavo būti įvertinti.
gal ir jų geriausi vakarėliai baigdavos ryte.
nesvarbu, ar tik dviese su ta nučiupinėta taure,
ar dviese su nučiupinėta moterim,
ar su būriu laimingų žmonių, tarp kurių jie
jausdavosi vienišiausi.

Visi skaito savo knygas, tik mažai kas tai pripažįsta

Turiu pilnus stalčius nepublikuotos beletristikos.
Vaikystės susirašinėjimų su geriausiomis draugėmis,
Valentino dienos atvirukų,
apsakymų be pradžios ir be galo,
taip ir neišsiųstų laiškų.

tų geriausių draugių jau seniai nemačiau
viena, girdėjau, ten, kita ten, trečią kartą Senamiesty mačiau.
viena iš valentino dienos atviručių man labiausiai patinka
ant jos nubrauktas Kristinos vardas ir užrašytas mano
vyrai jau antroj klasėj apsisprendę nebuvo.

apsakymus bijau ir skaityt. prisimenu, vieną tokį sudeginau,
o pelenus nuleidau į tualetą - kad tik niekas nepamatytų.
tada man buvo trylika, bet aš kaip ir tie vyrai, nedaug tepasikeičiau.
laiškus tebelaikau tik todėl, kad nežinau popierinių adresų,
o kol visa tai perrašyčiau į emailą, išgaruotų bet koks girtumas,
vienintelis, be abejo, ir paskatinęs tai pradėt daryt.

tam pačiam stalčiuj filosofijos konspektai.
kad prisimint, ką rašinėdavom pirmam kurse ant paraščių.
ir kaip bėgdavom vidury paskaitos į kiemą, nes gaudavom sms iš tų,
šalia kurių atsibusdavom festivalių paryčiais.
dar stalčiuj guli bear beer bambalys - nuoširdžiai nesuprantu, kodėl.
galiu tik painterpretuot, kad, matyt, labai neprasto būta vakaro,
kuomet jį gėrėm.

mano stalčiai penki, o kekšiškas raktas tik vienas, ir tinka visiems.
o gal stalčiai kekšiški, o gal aš pati.
nebesupaisysi.

ne taip ir seniai, ieškodama kažkokio konspekto (???),
ištraukiau iš stalčiaus senus popierinius dienoraščius.
vienas lapas išplėštas, kitas įklijuotas,
matyt apsimetinėjau,
kad ir su gyvenimu taip galima daryt.
ir pilna visokiausių protingų dėdžių sentencijų,
pagal kurias vis bandžiau savas parašyt.
ten ir pirmi koncertai,
ir mėlynė po akim,
ir pirmi kartai negrįžtant pas mamą miegot.

vartant tuos juokingus dienoračius beldžiasi sentencijos
į galvą ir iš galvos
žiūriu, kad visada gyvenime man tiek nedaug reikėjo,
ir tai leido man krykštaut iš mažyčių džiaugsmų,
iš kitos pusės, nepagavus to žvirblio,
dvigubai darydavos pikčiau.
o kolega sako, kad aš saulės vaikas.
B52.

viduriukas

Aš niekada nebuvau šimtas procentų.
gal jos ir teisios, kad tai mano klaida.
nebuvau ir keturi procentai.
dažniausiai apsistodavau ties septynetu,
jei kalbėsim apie dešimtbalę sistemą,
ir ties septyniasdešimt-keliais,
jei kalbėsim apie procentinę sistemą.

Aš niekada nebuvau šimtas procentų,
nes mano įgimtas komunizmas širdy
giliai giliai vis dėlto leido man dalintis.
aš nemokėjau lipti per galvas
ir nemokėjau šliaužiot po kojom.
nemokėjau surizikuot taip, kad
galiausiai liktų šimtas.
arba nieko.

aš buvau kaip mivinkos makaronai.
instant idėja, instant jausmai, instant skausmas,
nors visad turėjau geresnę kulinarinę idėją galvoje.
gal jos ir teisios,kad tai mano klaida.
gal nereikėjo galvoti, kad
geriau 7 rankoj, lovoj, sąsiuviniuose,
nei 10 susapnuotoj svajonėj.

gal aš ir teisi, kad
ta baimė negauti šimto procentų
ir leido man tiesiog nebandyt.
aš ir nebandžiau. aš išlavinau ranką ir
vis numodavau, numodavau,
nutylėdavau
tikėjaus, kad "na gal ir taip viskas susipras".
nesusiprato.
gal jos ir teisios.

piktos mintys, rastos tarp konspektų

ištisinė harmonija. mintys ir veiksmas.
perversmai ir šalti lašai ant plaukų.
kaip tau patinka? ir aš, veidu į žemę.
asfalto poemos. rudenį bevertės.
dar būna žvakės, kai kaštonai jau nubyra.
ir 220 mūsų pirštais sunertais.
laipsniai rūsiuose tamsiuose.
ir uždengti veidai. laikrodžiams tiksint.
įkyriai įkyriai judant rodyklėms.
kai patys seniai pasimetėm skaičiuot.
šaltas prakaitas ant karštų nugarų.
masažas, nuslystantis delnais.
kas tau patinka? ir aš, pėdom į bokalų šukes.

Tėvas, vyrai ir baletas

Nors su tėvu niekada nesutariau itin gerai
Jis buvo vienintelis vyras, atnešęs man šampano į lovą
Ir nors jis buvo vienintelis vyras, dėl kurio šitiek verkiau
Jis buvo ir tas, kuris padaręs namuose teismo salę,
Išmokė mane už save pastovėt

Tėvas visad sakydavo, kad prapulsiu tokia, kokia aš esu
Ir išgerdavo dar vieną tabletę
O aš šokau baletą, kai man buvo septyneri
Ir mano pirma meilė buvo ilgaplaukis tėvo draugas,
Kaskart atnešdavęs man saldainių, kai ateidavo į svečius

Ir nors tėvas manęs neišmokė nei plaukt, nei būti dama,
Jis išmokė netylėt, kai turiu ką pasakyt
Nors tie žodžiai, iš pat mažens,
Kaip ir dabar,
Plaukdavo dobilų pievom,
Ir man ne raidžių junginiai, o jausmas buvo esmė

Mano tėvas visad buvo tvarkingas žmogus
Rimtas, teisingas, išlygintais marškiniais
O mano visi vyrai buvo plevėsos
Iš išvaizdos, arba širdy
Gal juose ieškojau to, ko niekad negausi
Šokdama baletą

Man tėvas yra pasakęs, kad tokia, kokia esu
Niekada nesusirasiu vyro
Kuris mane vestų, gerbtų ir mylėtų
Ir aš, kad pateisinti tuos jo žodžius,
Niekada ir neieškojau tokio vyro
Nors gal būtent to man ir trūko –
Nustot šokti baletą savo galvoj
Išsilyginti marškinius
Ir užsidaryti į dėžę
Kurią tokie, kaip tėvas, vadina „namais“

- - - Ir nebegerti šampano ryte
Pasitrumpinti plaukus
Net nebesibučiuot lietuje
Ir pagaliau pradėti „gyventi“ - - -