savaime suprantama

Visada rinkdavaus pačius keisčiausius
laisvuosius dalykus universitete.
rinkausi alergologiją, gotikinę literatūrą,
rinkausi budizmo filosofiją ir štai
pasirinkau pirmąją pagalbą.

ir visa tai taip velnioniškai susiję su manim.
štai per pirmą paskaitą sužinojau,
ką reiškia socialinė mirtis.
draugai, tai daug baisiau už biologinę mirtį,
daug baisiau už priešmirtinę agoniją.

kada tu gyvas, o kada jau miręs?
biologiškai, sociališkai, emociškai?
ką reiškia, kai tu kvėpuoji, valgai,
kai gali juoktis, gali mylėtis,
gali rašyt eilėraščius ir gali
laižyt varveklius kabančius nuo stogų.

ką reiškia, kai tu gali dirbti
ir kai gali mesti narbą nafik,
kai gali gerti alų iki paryčių
ir kalbėtis su nepažįstamais žmonėm
apie pimpalų tatuiruotes ant kaklo
ir apie sizifo darbus ir apie nieką
ir apie gal kažką.

ką visa tai reiškia?
visa tai, kas čia ir dabar neįvertinama
bet tik todėl, kad tai yra
taken for granted
čia didžiausia mūsų klaida, draugai.

kadaise aš gulėdavau vieno vyro
ir jo damos lovoj ir galvodavau,
kad jau tuoj bus septinta valanda ryto,
tuoj bus aštunta, tada devinta,
ir tada viskas baigsis.
tada viskas nebūdavo
taken for granted
tada viskas būdavo labai gyva
ir tuksėdavo galvon.

šiandien man atrodo,
kad taip turi būt visada
nesvarbu, ką tu darai -
ar valaisi dantis,
ar eini ta pačia gatve tuo pačiu
maršrutu
ar bučiuojies su tuo vyru,
o gal su kitu,
ar geri kavą su mylimiausiais draugais,
ar rašai pareiškimą išėjimui nafik,
ar bėgi iki traukinio
kol plyšta plautis,
nesvarbu,
niekada niekas neturi būti
taken for granted.

čia didžiausias šūdas
ir didžiausia nuodėmė.
prieš save ir prieš tą mažyti
varganą
trumpą bet beprotiškai gražų
mūsų gyvenimėlį.

o šiaip, la fa.
einu išeit iš darbo.
ir pasilaipiot po balas.