Išpardavimas

Aš neturėjau laikrodžio. Neturėjau nė vienų nesuplyšusių pėdkelnių. Nei vienoje kelionėje neturėjau plaukų šukų. O savo kambary – televizoriaus.
Aš vaikščiojau ratais.
Aš mokiausi mintinai. Mano galvoje tiksėjo tiksėjo tiksėjo.
Aš vis dar lietuje.
Aš vis dar iki kelių vandeny.
O rudenėja, rudenėja.
Aš uždengtom akim.
Aš užsidengusiom akim. Aš užsidengusi akis.
Aš prie lango, už lango, lange.
Aš vitrinose, o vitrinos tuščios. Tuščiose vitrinose tuščios vitrinos
ir aš tuščia tuščiose vitrinose.
Turėjau rankas. O rankos tuščios. Tuščios rankos tuščiose vitrinose.
Ir delnų antspaudai ant aprasojusio stiklo.

<...>

ant mažų sofučių
pritemdytuose kambariuose
kur ant žemės dulkės, o ant sienų rusvi gobelenai

ten mes dalindavomės greit paruošiamu maistu
ir eilėraščiais, ir šiltu alumi
ant mažų sofučių, ant pagalvėlių mažų

mes buvom muzikos garsai
buvom naktinės oranžinės miesto gatvės,
mes buvom pirmi ir dvylikti rytiniai autobusai

ten, kur neprasideda pavasariai
o vasaros dusina savo spengiančiu troškumu
ant mažų sofučių, vašeliu nertais užtiesalais

buvom užstrigusiais švarkelių užtrauktukais
ir ilgais neiššukuojamais plaukais,
nuo rankų nenuplaunamais koncertų bilietais

mažos sofutės buvo tokios minkštos
tokiomis itin patogiomis atkaltėmis
o vašeliu nerti užtiesalai mums derėdavo prie veido


tik spengimas ausyse
ardydavo mums savaime suprantamas metaforas,
spengimas nuo dviprasmiškų simbolių, tatuiruojamų mums ant kaktų

30.400.000 rezultatų

šio rudenio pradžioj, kitaip nei kada anksčiau,
valgiau savo žodžius pusryčiam ir pietum ir vakarienei
dalindavau juos raidėmis skiemenimis balsėm priebalsėm bet
sakinių iškramtyt nebemokėjau jie ištirpo susilydė ir dingo
nei iššaukt, nei iššnabždėt, nei išdainuot
tuo labiau.
sakiniai nuėjo su kitais sakiniais
į savo vienų vidurnakčio barus

anksčiau sakiniai mane mėgo
jie šokdavo rateliais su kitais sakiniais
ir guldavosi sakiniai su kitais sakiniais
į prozas, poezijas bei skambias frazes
ir šypsodavosi man sakiniai
nereikėjo nei kramtyti nei springti jais
kaip kad nutiko šio rudenio pradžioj

dabar sakiniai savo voro kojelėm lipa man per lūpas
bet visai ne tokie, kokių jų norėčiau
kaip piktosios laumės keisdavo kūdikius vaikystės pasakose
taip ir mano žodžiai, mano sakiniai atimti
o vietoj jų tik ta mona lizos šypsena
kuri velnias žino ką reiškia

(mona liza su voro kojelėm kyšančiom iš burnos)

. . .ir mano galvoje vakuumas
panašiai, kaip sudėjus visas spalvas, gaunasi balta
visiški vėjo verpetai suglostę karpatų kalnus
ir chaosas, iš kurio gimsta tvarka.
o sakiniai, matyt, išgyvena paauglystę
ir tiesiog taip sutapo, kad manoji irgi nesibaigia niekada
tokiu atveju, mes tiesiog laukiam,
kol iš besilaužančių raidžių pasirašys bent kiek vartotina knyga.

o garsas tyloje, kaip ir tyla garse

žaidimai

- - -
ant tavo veido gulėjo pasiansas
karaliai uždengę akis,
karalienės užčiaupusios burną,
berniukai į kaktą susmeigti
visi keturi, dar plius vienas sukčiaujantis.
ir žaidėt pasiansą tylomis
kojas sumerkę į ežerus
ant tavo pilvo stovėjo bokalai
karts nuo karto vis nugeriami
o tarp jų – per maža peleninė
ir pelenai degino kortų (?) akis


o kažkas tau kažką vis dar sakė
ką darai taip, o kur nuolat gendi
ir gesdama, tuo pat ir užgesdama,
būdavai vandeniu jų pagiringoms naktims.
kadangi kažkas tau kažką vis dar sakė,
apsimesdavai kad nepavargsti vaidint
visų sudegusio teatro spektaklių,
juk vanduo iš pelenų padarys
padarys dažus karo kaukėms
piešt ant pavargusių ryto veidų
ir eisim paskutinio spektaklio
širdies gabaliukais vieni kitų pamaitint.
nors kažkodėl vistiek pagalvoju,
kažkam kažką bus dar proga sakyt,
juk mokykloj per istoriją grojom gitarom
ir karų pabaigos mums gili paslaptis.

@2009.01.kada

ištirpo sniegas ir užšalo gatvės

šaligatviai užšalo ir akys stiklinės

viskas viename ir niekas visame kame

turėtų galėtų arba mes norėtume kad

būtų

nurijau raktelį ir jis užstrigo gerklėje

brėždamas dusindamas ir kutendamas

iš vidaus kutendamas

kaip rytais glosčiau tavo kaklą

nuo šiurkštaus smakro iki kaklo duobutės

mes neskubėdavom

gyvatės rangėsi mano pilve

nesulaukdamos raktelio

kaip nenorėtas kūdikis

kaip charakiri

norėdamos suspaust jį savyje

ir suvirškint iki balandžio liūčių

supjaustyti piršteliai lėkštėje

ausytės, nosytės, kojytės

supjaustytos

iš malonumo, iš jausmo, o

virpantys kūnai tik kine

ir mano technika juk nuolat genda

tu susirgai ir tada susirgau aš

dar nesulaukus balandžio liūčių

gyvatės nugaišo pilve

ir negimė nei vienas kūdikis

mes pasidarėme rakčiuko kopiją

dirbtuvėse tilto gatvėje

sumokėjom 8 litus ir savo ateitį

taip ir liko neaišku

kodėl tu niekada nesakei man iki

o aš bučiuodavaus atsimerkus

The Special(s)

Savaitgaliais vakaras baigiasi ryte

Su nepažįstamais draugais iš kitų miestų

Geriam alų su degtine ir klausom regio

Pirmadieniais mūsų ieško darbas

Kartais – netgi šiek tiek sėkmingai

Antradieniais groja Blondie

Ir žiūrim į šviesom žibančius kaimynų langus

Trečiadieniais planuojam važiuoti į Trakus

Nes kažkada vaikiškai įsimylėję

Ten lakstem ant ledo ir mums užšalo alus

Alkoholis vyrą puošia

Vyrą ant žiebtuvėlio, parvežto iš Zagrebo

Rudens pradžioj

Su vyrais mes jaučiamės saugios

Nors jie ir miega po pušim

Pamėnkalnio gatvėj

Ketvirtadieniais norisi pabėgt

Vėl kažkur toli išvažiuoti ir nuodėmingai

Išsijungti telefoną skaipą emailą

Ir apgaulingai pasijusti svarbiems

O penktadieniai nevalingai gąsdina

Nes visad baisu, kad taip niekas ir nenorės

Susitikti išsipasakoti paskęsti narkotikuose

Kurių mes nė vienas nevartojam

Nebent laikytum narkotikais

Vaikišką norą būti apkabintam

Ir mergaitišką norą gražiai pasidažyti akis

Ir prieš užmiegant jų nenusivalyt

Savaitgaliai rudenį teikia vilties

Galvoji, grįši ryte namo, ir šildymas pagaliau

Bus įjungtas

Ir pirmadienį viskas bus kitaip, gal kiek šalčiau

Gal kiek tamsiau ir gal kiek pikčiau

Nei Blondie

Bet pirmadieniais juk viskas kitaip.

ne(,) šitaip

kai labai labai šalta, viskas krenta iš rankų
darbai, mintys, mylimi puodeliai
ir sedi sau durnas su motina viltim šalia
ji tavo galvą pasidėjus sau ant kelių ir glosto,
glosto šviesius plaukus
tik motinos moka taip glostyti plaukus
jokie žavūs nepažįstamieji taip negalėtų
ir seni pabodę savyje užsiciklinę mylimieji.
švelnus ir suglostytas išeini į gatvę
o čia lyja smulkus rudeninis lietus
praeiviai nekrenta į akis ir tau ramu,
jauties saugus, nes mieste jau temsta
ir praeiviai tėra tamsios beveidės figūros
su savo motinom viltim skubančios pro šalį.
norėtum prisėst surūkyt devynioliktąją cigaretę
bet vietoj suolelių telkšo balos ir tu nenori sušlapti palto
todėl tik eini tolyn link oranžinių žibintų
ir taip beeidamas pamiršti, kur turėjai nueiti.
lieki klaidžiot temstančiom gatvėm tarp tamsių beveidžių
figūrų pamatai dailią merginą, pagalvoji, visai neblogai su ja būtų atsibusti,
bet ji tamsi ir beveidė skuba pro šalį ir net nepažiūri į tave
tu tik tamsus beveidis praeivis praeivis pro šalį.
o žmonių languose dega šviesos
jie ten viduj valgo vakarienę, rašo eilėraščius
sėdi apsikabinę ir bučiuojasi, o kartais muša vieni kitus,
nes jei muša, tai myli o kur čia nemylėsi vienas kito tokiais vakarais...
kai kurie vakarais užtraukia užuolaidas,
kiti neužtraukia, nes neturi ko slėpti
tokie žmonės laimingesni, pagalvoji.
tu visada užtrauki užuolaidas, nes manai, kad tada žmonės galvos, jog turi ką slėpti.