<...>

ant mažų sofučių
pritemdytuose kambariuose
kur ant žemės dulkės, o ant sienų rusvi gobelenai

ten mes dalindavomės greit paruošiamu maistu
ir eilėraščiais, ir šiltu alumi
ant mažų sofučių, ant pagalvėlių mažų

mes buvom muzikos garsai
buvom naktinės oranžinės miesto gatvės,
mes buvom pirmi ir dvylikti rytiniai autobusai

ten, kur neprasideda pavasariai
o vasaros dusina savo spengiančiu troškumu
ant mažų sofučių, vašeliu nertais užtiesalais

buvom užstrigusiais švarkelių užtrauktukais
ir ilgais neiššukuojamais plaukais,
nuo rankų nenuplaunamais koncertų bilietais

mažos sofutės buvo tokios minkštos
tokiomis itin patogiomis atkaltėmis
o vašeliu nerti užtiesalai mums derėdavo prie veido


tik spengimas ausyse
ardydavo mums savaime suprantamas metaforas,
spengimas nuo dviprasmiškų simbolių, tatuiruojamų mums ant kaktų