ne(,) šitaip

kai labai labai šalta, viskas krenta iš rankų
darbai, mintys, mylimi puodeliai
ir sedi sau durnas su motina viltim šalia
ji tavo galvą pasidėjus sau ant kelių ir glosto,
glosto šviesius plaukus
tik motinos moka taip glostyti plaukus
jokie žavūs nepažįstamieji taip negalėtų
ir seni pabodę savyje užsiciklinę mylimieji.
švelnus ir suglostytas išeini į gatvę
o čia lyja smulkus rudeninis lietus
praeiviai nekrenta į akis ir tau ramu,
jauties saugus, nes mieste jau temsta
ir praeiviai tėra tamsios beveidės figūros
su savo motinom viltim skubančios pro šalį.
norėtum prisėst surūkyt devynioliktąją cigaretę
bet vietoj suolelių telkšo balos ir tu nenori sušlapti palto
todėl tik eini tolyn link oranžinių žibintų
ir taip beeidamas pamiršti, kur turėjai nueiti.
lieki klaidžiot temstančiom gatvėm tarp tamsių beveidžių
figūrų pamatai dailią merginą, pagalvoji, visai neblogai su ja būtų atsibusti,
bet ji tamsi ir beveidė skuba pro šalį ir net nepažiūri į tave
tu tik tamsus beveidis praeivis praeivis pro šalį.
o žmonių languose dega šviesos
jie ten viduj valgo vakarienę, rašo eilėraščius
sėdi apsikabinę ir bučiuojasi, o kartais muša vieni kitus,
nes jei muša, tai myli o kur čia nemylėsi vienas kito tokiais vakarais...
kai kurie vakarais užtraukia užuolaidas,
kiti neužtraukia, nes neturi ko slėpti
tokie žmonės laimingesni, pagalvoji.
tu visada užtrauki užuolaidas, nes manai, kad tada žmonės galvos, jog turi ką slėpti.