apie padorias moteris

paryčiai senamiesty žavūs
jau nebe vėlu, bet dar ir ne anksti
ir užsidaro mylimiausias baras
bet dar galima vieną alaus padavėja šypsos
ir groja paskutinę dainą
ne tau
nors gali ir taip įsivaizduoti
nebėr aplink isteriškų porelių
(kodėl isteriškų?)
ir po lauko suoliuku guli girtas vyrukas
būtų gražus
tik kiek apvemtom kelnėm
bet būtų gražus
tuo paryčiai senamiesty ir žavūs
o tu dar nenori namo
nenori miegot viena nors ir nešalta
net kiek per daug tvanku, nors jau švinta
ir padavėja pavargus nebesišypso
nuneša paskutinį bokalą
galėtum lažintis, nespėjai viso išgert
o jai pasirodė kitaip
bet nesiginčiji
o girtas vyrukas ginčijasi
nenori išeiti
irgi, matyt, nenori miegot vienas
nors ir pykina jį ir vėl vemia po lauko suoliuku
būtų gražus
ir tu būtum graži, jei labiau pasistengtum
tada viskas būtų gerai, jei labiau sektųsi (gyvenime)

padorios moterys nesėdi paryčiais bare
tuo labiau, kai barą uždaro
padorių moterų nereikia išprašyti laukan
jos pačios jaučia, kai ateina laikas
išeiti

gera eiti senamiesčiu kai švinta
linksmos merginos nebešoka teatralizuotai ant stulpo
ir tarpuvartėse nebesimuša vyrai
dėl tų merginų ar šiaip dėl smagumo
ir nebesimyli boružės
nes jau miega arba joms nusibodo
geras gyvenimas irgi pabosta

tik padorioms moterims niekada nepabosta
arba jos moka subtiliai apsimesti
kad nepabodo

kai užaugsi, būsi padori moteris,
pagalvojai.
paryčiai senamiesty tuo ir žavūs –
dėl netikėtai kylančių (nepagrįstų)
idėjų.