nežaiskit, vaikai, po tiltais

po tiltu parašyta, kad Dalius myli Ramutę
niekas nemato, kad Dalius myli Ramutę
visi skuba tiltu važiuoja mašinom dviračiais
ir bėga kojas trinančiais batais

po tiltu ateina Petras
jis žvejas, ir jo tėvas buvo žvejas,
ir senelis savo laiku buvo žvejas
jų upely gerai kibdavo žuvys
ir vietinės mergelės,
anksčiau mergelėms patiko žvejai
dabartinės žiūri labiau į verslininkus ir
biurokratus, galinčius jų ateitį ir praeitį
uždaryt geležinėn dėžutėn

Petras po tiltu ateina išgerti alaus
niekur neskubėdamas, nes Petrui nereikia
į darbą nereikia į ofisą nereikia į biržą
net nereikia namo
jis neskaito užrašų ant sienų, nes visad
buvo nostalgiškas
ir nenori be reikalo prisiminti laikų,
kai mergelės kibdavo kaip žuvelės jo
kaimo upely, kuomet Petras galėdavo jas
gąsdinti šlapiais sliekais o vėliau
padrąsinti po artimiausiais krūmais,
krūmais žydinčiais baltais žiedais

nuo tilto spjaudo jaunimas ir dūsaudamos
žvelgia merginos kažko tikisi bet
moterys pačios nežino, ko jos tikisi
ir savižudžiai tamsiom naktim vaikšto tilto atbraila
bet neketina šokti nes draudimą tada gaus giminės ir šeima, o
jie juk nutraukė visus santykius su giminėm
ir tuo labiau šeima
rygoj ant tilto porelės žaidžia meilę
o gal tenori patekti į pirmą laikraščio puslapį
ir patenka, patenka
o Petras gerdamas alų po vilniaus tiltu
puoselėja mintį atsidurti pirmame paskutinio
kada nors atspausdinto laikraščio puslapyje
nors jis nei revoliucionierius, nei dainininkė didele krūtine
jis tik žvejas,
buvo žvejas.

kai sutemsta, nebematyti užrašo,
kad Dalius myli Ramutę
taip visos meilės istorijos baigiaisi,
kai sutemsta, o kartais kai prašvinta.
Petras išgeria paskutinį gurkšnį ir paleidžia
butelį plaukti sraunia upe.