fuck me, i'm a fairy

senamiesčio gatvės apkabinusios mano pečius
tą trapią minutę, kai einu ir svarstau,
o gal svarstau ir einu,
tyliai ir nelygiai mindydama plyteles
noriu bėgt pas svajonę,
kuri nesvajoja manęs,
palikus kažką,
išdrįsusį svajot manęs.

kokie mes nekonkretūs
ne todėl, kad gegužė,
todėl, kad visad norim ne to.

senamiesčio gatvės parveda mane namo
kaip apsibliovusį vaiką
iš karuselių anksčiau laiko,
laiko, kuris vaikui visad kitoks.

jausmas toks, lyg dėliočiau dėlionę,
dėlionę iš savęs,
nors detalių trūksta,
juk aš nevalgiau dvi savaites,
nesimylėjau dar daugiau,
neverkiau ant palangės iš vis nesuskaičiuojamą laiką
ir kas iš to?
kažko pasiilgau, kažką pamiršau,
kažką užrašiau ant sienos ten,
kur niekada negrįšiu.

ir mano netikėjimas kažkuo
suvalgė mano sielą,
cituojamos citatos
pavergė mano mintis,
jaučiuos tuščia,
nors pagaliau esu užpildyta
kažkuo apčiuopiamu,
o ne muilo burbulais.

garsais

vyras piktu balsu
kaip užsukta plastmasinė beždžionėlė
be perstojo muša savo būgnelį
tarška, tarška, tarška
nuolat kažkuo nepasitenkina
savimi, moterimis, darbu
vyras išraudusiais skruostais
jam piktai šaukiant
skruostai dreba
kaip metalinė švytuoklė
amžino veikimo variklis
taukšt taukšt taukšt
putos drimba pro lūpas
vyrui bandant išgromuliuoti argumentą
bet juk argumentai
ir prisukamos plastmasinės beždžionėlės
no way to go.

vaizdais

moteris patinusiu veidu
ir nesuprasi, šypsosi, ar ne
tik akys pavargusios
bet nesuprasi, liūdnos, ar ne
moteris šilkiniais plaukais
glostančiais neįdegusias mentes.

Again and again and again and again

Mirksint kompiuterio kursoriui
Puikiai prisimenu Kingo romanus
Jį irgi kankindavo negalėjimas
Kaip ir mane
Negalėjimas parašyti
Negalėjimas padaryti
Negalėjimas galėti
Arba bent jau užsimiršti.

Kai vienintelė mintis
Ir vienintelis prisiminimas
Paskęst tekėjime
Ir žydėjime
Kai ištirpsta minia
Ištirpsta žmonės, laikas, lubos, sienos
Ir suminkštėja grindys.
O paskui ateina kita diena
Dieną keičia kita diena,
Dienos susisuka į savaites
Įkaista laikrodžio rodyklės
Tarp visų tų, kurie neištirpę minioje
Tik dūsta patys nuo savęs.

Juk ne vienerių metų mokslas
Skatino analizuoti,
Piešti grafikus ir lenteles
Dėlioti pliusus ir minusus
Viską pasverti
Daryti taip, kad būtų mažiausiai skriaudos.
Bet kartais viskas taip susipainioja,
Ir atsibundi susivarius peilį į pilvą –
Žiūri žemyn ir dar šiek tiek pasukioji.
Ištrauki ašmenis ir aplaižai.

shallow but bold

Kaip reaguoti į žiaurų vyrą
Gyvenimas šūdo krūva
Vyrai čiulpė mergų papus -
Tokie štai keywordai
Atveda į vieną blog'ą
Kur sumišus tapatybė
Ir žalingi įpročiai
Skalauja upių krantus.
O upės, kaip ir aš
Kartais - kaip mes -
Šalia, bet niekada kartu.
Ir mes žiūrim enter the void
Klausom sexy sushi
Geriam alų
Kalbam apie vyrus
Tuos, kurie nekalba apie mus.
"Aš niekada neturėjau vaikino"
"Tai geriau, nei būti nekaltai"
"Man nusibodo miegot su bet kuo"
"Tai geriau, nei už seksą mokėt"
"Ar aš negraži?"
"O aš nemoku flirtuot?"
"Visi jie vienodi"
"Neturiu ką apsirengt"
...
Ir imu pastebėt,
Nebemėgstu tų šnekų,
Nebepasakoju taip dažnai,
Ką veikiu su vyrais, ir kuriais,
Tuo labiau nepasakoju
Apie moteris,
Jaučiuos išsikalbėjus,
Ir kaip niekad tuščia.
O internetinis patarėjas
Ima ir išmeta patarimą
"Padaryk atvirkščiai,
Nei kad paprastai darytum".
Ir aš imu isteriškai kikenti,
Paskui apsipilu ašarom,
Galiausiai surūkau tris cigaretes
Pakeliui kažkur,
Ir viskas lieka po-se-no-vei
Bet man patinka po-se-no-vė,
Man patinka Merilinos quotations
Ir nelaimingi porų santykiai aplink.
O kai žiūriu į gražų girtą miegantį vyrą
Nesvarbu, ką galvoju, bet žinau tik,
Gerai, kad jis ne mano,
O aš ne jo.

Šviesiaplaukė desperacija

Vakar bare mačiau desperaciją
Šviesiai dažytais plaukais
Gražią mergaitę
Prieš pat baro uždarymą
Siurbčiojančią baltą alų
Pro juodą šiaudelį
Čiauškančią per visą barą
Ir žvėriškai nenorinčią
Viena eiti namo.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Eina vienos į paskutinius seansus
O paskui šoka į pravažiuojantį taxą
Kuris iki Žirmūnų ją nuveš už
Penkiasdešimt aštuonis litus
Kodėl tokios gražios mergaitės
Lipa ne ant tų vyrų,
Nes jei vyras tas, lipt ant jo net nereik
O vyrai mandagūs
Galantiški ir simpatiški
Bet viskas tik verslas,
O gražioji mergaitė - du litai
Kai net valandinis trigubai didesnis.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Nelaimingos
Geria vienos vakarais
Verkia užtinusiom akim rytais
Eina pas nepažįstamus vyrus "arbatos"
Ir grįžta vienos namo paryčiais.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Nelaimingos
Jų liūdnos akys
Nors plati šypsena
Jų verkiantis balsas
Nors juokas skardus
Kodėl jos tokios vienišos
Kai atrodo, galėtų turėti bet ką.
Kažkas čia ne taip sutvarkyta
Gražios mergaitės,
Paskutiniai seansai,
Gal ir jos išsitrynė kai kuriuos numerius
Ir nebeturi kam parašyt
Išsitrynė numerius,
Nes nesugebėjo ištrinti žmogaus.

Tik nieko nesakyk

Aš visada turėjau pakirstinas kojas.
Jos taip lengvai pasikirsdavo,
nesvarbu nuo ko -
nuo vyno, pavasario, nepažįstamo vyro,
kuris kvėpuodavo man į plaukus
ir žadėdavo žvaigždes
blizgančiuose popieriukuose.

Man pakirsdavo kojas
nuo menkiausios frazės,
nuo vieno sakinio, žodžio,
jaustuko,
iš nesvarbu kieno lūpų,
Platono valstybė mane jaudino mažiau
nei pusė žvilgsnio
apsikeičiant artikeliais.

O žmonės to nesuprasdavo,
galvodavo, kaip aš,
pati šitaip daug kalbėdama ir retai
ką pasakydama,
galiu vertint vieną sakinį,
žodį, jaustuką.
Taip ir nesusišnekėdavom.
Tada aš daug rašydavau,
dėliodavau, perdėliodavau raides,
į gražiausius kalambūrus,
kad tik pamiršt tuos jaustukus,
nuolat pakertančius man kojas.

Aš atrodžiau laiminga.
Daug šypsodavaus, bučiuodama vis kitą ir kitą
alaus bokalą,
juokdavaus ir žvilgčiodavau vis per kitą
ir per kitą petį,
bet kai tik susidurdavau su tais sakiniais,
žodžiais, jaustukais,
artikeliais, balsiais,
priežodžiais, dūsavimais,
man pakirsdavo kojas, pakirsdavo,
ir likdavau sniego pusnyje
apsikabinusi kelius.