Tik nieko nesakyk

Aš visada turėjau pakirstinas kojas.
Jos taip lengvai pasikirsdavo,
nesvarbu nuo ko -
nuo vyno, pavasario, nepažįstamo vyro,
kuris kvėpuodavo man į plaukus
ir žadėdavo žvaigždes
blizgančiuose popieriukuose.

Man pakirsdavo kojas
nuo menkiausios frazės,
nuo vieno sakinio, žodžio,
jaustuko,
iš nesvarbu kieno lūpų,
Platono valstybė mane jaudino mažiau
nei pusė žvilgsnio
apsikeičiant artikeliais.

O žmonės to nesuprasdavo,
galvodavo, kaip aš,
pati šitaip daug kalbėdama ir retai
ką pasakydama,
galiu vertint vieną sakinį,
žodį, jaustuką.
Taip ir nesusišnekėdavom.
Tada aš daug rašydavau,
dėliodavau, perdėliodavau raides,
į gražiausius kalambūrus,
kad tik pamiršt tuos jaustukus,
nuolat pakertančius man kojas.

Aš atrodžiau laiminga.
Daug šypsodavaus, bučiuodama vis kitą ir kitą
alaus bokalą,
juokdavaus ir žvilgčiodavau vis per kitą
ir per kitą petį,
bet kai tik susidurdavau su tais sakiniais,
žodžiais, jaustukais,
artikeliais, balsiais,
priežodžiais, dūsavimais,
man pakirsdavo kojas, pakirsdavo,
ir likdavau sniego pusnyje
apsikabinusi kelius.