bevertė sereikiškių poema

visos neišstudijuotos psichologijos

visa neiššaukta pikta muzika

rudeniniuose ausinukuose ir

porelėse tarp geltonų lapų

purvinose gatvėse

išvemtose šiukšliadėžėse

nublukusiuose plaukų dažuose

ir prakeiktose bažnyčiose

vilnonėse skarose slepiančiose šaltį

mažuose vaikuose

kurie dar nieko nesupranta

nemoka bijoti to, ko labiausiai reikia bijoti

ir tuose pačių sukurtuose pasiaiškinimuose

kurie nepadeda niekam

tik trukdo tau pačiam

tuose rytuose ir vakaruose

pamoksluose pamokymuose eilėraščiuose

žaliose akyse

savanoriškoje kančioje iliustruojančioje rudenį

visame blankume ir visame ryškume

sujauktose paklodėse

pasibaigusiame cinamone

nesikeikdami nemokėjom išsikalbėt

rankose kojose ir kvepiančiame kaklo linkyje

kelio ženkluose kurių nė vienas nemokam

tyloje kuri buvo tokia garsi

naujuose akorduose

ir senuose pažaduose

kurie reiškia daugiau, nei galėtume įsivaizduoti

purvinuose batų paduose

ir dulkėtuose delnuose

kaip mes kritom kritom kritom

pankroko garsais

nesuderintomis gitaromis

ir skylėtomis būgnų plėvėmis

vienatvė gąsdino labiausiai

ir tas nebuvimas skaudino beveik taip pat

kaip ir buvimas

nelegalus nelegalus nelegalus

kaip mentų mašinos galinėj sėdynėj

kur durys neatsidaro iš vidaus

prakeikta neteisybė, mes šaukėm

ir smėlis akyse iš vaikystės smėlio dėžių

ten nepasidalindavom kastuvėlio

o čia skauda daug labiau

kaip aš nemėgau rudens

dėl to paties niekada nebandžiau pjautis venų

kaip jum mirtis gali būt graži

tie raudonoj agonijoj krentantys lapai

tos bepritiškai klykiančios varnos

tie nauji sezonai plazminiuose telikuose

tas visas purvas po kojom ir širdy

kai niekur negali pabėgt

nes laisvės laukai olandijos autobanuose

atrodo netikri ir susapnuoti

o ir patys sapnai susipynę su realybe

kai nieko nebežinai

tu skęsti krenti lipi bėgi vėluoji

kažkam kažką sakai ir kažkas kažką tau tyli

ir cigaretėm pradeginti riešai

ir nuskusti savęs beieškančių draugių plaukai

ir apsimestinis vynas sausas baltas

nors nieko nebenori

tik apsikabint ir nepaleist

bet juk antras kartas tai bauda iki trijų šimtų

o darbo nėra

yra tik nepakaltinamos varnos

yra tai, kas nusibodo, yra tai,

ko niekad neturėjom

yra šiluma, slenkanti stuburo slanksteliais

yra melas visuose keturiuose kambario kampuose

žinoma, jei tik turi kambarį

o jis turi kampus

nes atrodo, kad gyvenam karuselėj

desperatiškame bėgime

kai net norisi apsiryt narkotikų

ir pragulėt purve, kuris ramunių pievom rodysis

o dar yra paskaitos

yra dėstytojai dekanai prodekanai

yra daug užrakintų durų

ir užsikimšę tualetai

vis dar yra besišaipanti motina viltis

kurios nepaskandini aštuntame bokale

tik iš pagarbos motinai,

nors kartais ir nebežinai,

kur tu, o kur tavo tėvai, proseneliai,

ir visa praeitis, kuri sukūrė tave

ir tai, kame dabar kapstais.