dienotvarkė

prieš trejetą metų, nors užmušk,
nebūčiau mačiusi savęs dabartiniame gyvenime.
šalia sveiko maisto, sporto klubo,
kasdienio darbo ofise,
manipuliacijų fotošopu,
šitiekos grožio priemonių,
su tokiais drabužiais,
su šukuosena (o ne tiesiog plaukais),
tiesia nugara, grakščia laikysena,
nenukramtytais nagais, geliniu pedikiūru,
geriančios šaltą baltą vyną iš taurės,
kovojančios su vyro alkoholizmu,
mokančios mokesčius
ir taisančios durų rankenas,
skambinančios ir sprendžiančios
pilietines problemas.

aš save stebinu,
aš save gąsdinu,
aš dar niekada nebuvau tokia neužtikrinta,
ką galiu padaryti rytoj -
nors dar niekada neturėjau tokios dienotvarkės.
aš lengvai keliuosi rytais,
gaminu pusryčius,
dvidešimt penkias minutes einu į darbą
turistiniais Senamiesčio maršrutais,
geriu kavą be cukraus,
valgau atsineštinius pietus ant Vilnelės kranto,
sudarau pareigingos darbuotojos įspūdį,
paskui suprantu, kad tikrai tokia esu,
vakarais bėgu ant takelio,
perprantu kalanetikos judesius,
užsikeliu kojas virš galvos ir
kojų pirštais pasiekiu žemę,
išmokinu šunį netempti pavadžio,
tvarkau kambarius,
parūkau balkone,
paniškai bijau savaitgalių,
kurie viens-du ir sujaukia mano supistą idilę.

Sugraudina

Pastaruoju metu mane sugraudina malonūs žmonės.
Vyras, kuris šiltai nusišypso pro barzdą, 
nes pamojuoju jam važiuojančiam dviračiu,
nors tik sumaišau su kuo kitu ir sutrikus puolu atsiprašinėt.
Mylimiausios kampinės pardavėja, kuri džiaugsmingai pasigiria,
kad nuo šiol pas juos galima atsiskaityt ir kortele.
Mane sugraudina malonūs kvapai -
kartaus kokteilio taurė putų pilnoje vonioje pas mamą.
Kokosinio kūno sviesto, kuris greitai geriasi rudeniškai sausoje odoje.
Mane sugraudina anksčiau buvusių ankstyvų rytmečių prisiminimai,
nes dabar tie rytmečiai visai nebe tokie.
Sugraudina rudeniniai prūdai, prie kurių rūkau per pietų pertrauką,
sugraudina šunelis viena raiša koja, kurį diedukas veda pasivaikščioti kas dieną penkios po penkių.
Mane sugraudina pasibaigęs antakių pieštukas, pasibaigęs sapnas,
nepadėta skaityt knyga.
Sugraudina tai, kad graudinu pati save ir leidžiuosi taip lengvai graudinama kitų.

Apie norus ir galimybes

maišau čilietišką vyną su mineraliniu
nes noriu gert bet neprisigerti
anksčiau maišydavau rašalą su vodke
nes norėjau nedaug gert ir prisigerti.

mokausi gyventi šeimyninį gyvenimą
o tai reiškia mokytis gyventi kompromisais
anksčiau gyvenau kompromisais
ir taip tikėjausi prieit iki šeimyninio gyvenimo.

skaitau straipsnius apie M. Bellucci
ji visada man atrodė toula moteris
straipsniuose ji protingai šneka
įdomu, kaip jaučiasi gyvenime
ar kada verkia atsirėmus į šaldytuvą
gerdama vyną skiestą mineraliniu.

žiūriu, kaip draugai gimdo ir augina vaikus
vieni tai daro teisingai, kiti nuolat klysta
mano nuomone
aš nebeperku prezervatyvų
bet vis dar nemanau, kad būčiau gera motina.

garsiai to nesakau,
bet viskas, ko noriu, anksčiau ar vėliau išsipildo
kartais galvoju, ar taip būna tik man,
ar ir aplinkiniams

o gal tiesiog mūsų norai taip greitai keičiasi,
kad tuomet, kai koks nors išsipildo,
mes jau būnam seniai jį pamiršę.

aš tiek visko gyvenime norėjau
norėjau būt kūda ir aukšta,
paskui nebenorėjau,
tada norėjau vėl.
norėjau pakeliaut po europą
su keliais eurais kišenėj
norėjau bučiuotis po
nepažįstamais tiltais.
vėliau norėjau sielos ramybės
kuomet nebenori nieko,
tik esamos akimirkos
tai dažniausiai išsipildo kieno nors
glėby
nebūtinai pažįstamam.

norėjau savo namų
kuriuose galėčiau auginti gėles
ir smilkyt smilkalus
norėjau vyro, kuris
niekada neišeitų.

šiandien šitaip tylu, girdžiu,
kaip tiksi laikrodis.

prisiminimai #2

atsibundu savo palapinėj
viena
lauke tamsu, o viduj šalta
užsimerkiu
ir bandau suskaičiuoti,
kuri dabar diena
o tiksliau,
kelintas dabar vakaras.
atsimenu,
kad labai lijo,
kad gėrėm kažką neskanaus,
atsimenu
dvidešimtvietę
pankų palapinę
ir kaip pamečiau
visus draugus.
iškišu koją
iš palapinės
prisidegu cigaretę
žvilgteriu
pro palapinės kraštą
apsidairau
ir vėl nieko aplinkui nėra
o man šitaip šalta
ir miego nebesinori
kažkur tolybėj groja muzika
gal Sportas
ar kokia panaši velniava.
jis rūko gretimoj palapinėj
nusistebiu,
kodėl ne su visais,
o mūdina panašiai kaip aš.
užeinu į svečius
sakau man velniškai šalta
gal galiu šalia tavęs atsigulti
jis sako žinoma
ir užkloja mane savo miegmaišiu.
gulim ir nieko nešnekam
man tirta kojos rankos ir smakras
jis mane apkabina.
gulim taip ir sušylam
aš jį pabučiuoju.
tada iš visų pusių pasipila dingę draugai
šūkauja laistosi alum
kviečia mus eiti prie scenos
atsega palapinę
vėl pasidaro šalta
stojamės eiti
jis sako aš kažkur pamečiau batus
lauke šalta šlapia ir rūkas
aš einu susivyniojus į dvi skaras
jis eina su šortais ir basas
scenoj groja Psichas
su kažkuo mokam mintinai visas dainas
bėgam prie scenos
bet paskui sustojam
visi nubėga
o mes liekam stovėti toliau
kur matosi visa minia
ir gražus apšvietimas
girtas Psichas,
šlapios žolės kvapas,
ir aš su skarom, o jis basas.

kovo aštuntoji

atsiliepiu į skambutį
iš numerio
prasidedančio plius 79
paskui apsiašaroju vidury
pilies gatvės
nusiperku kavos išsinešimui
už aštuonis litus
su čili ir kardamonu
kaip anksčiau, kaip visada
lipu į kalną
ir saulė spigina,
paukščiai spygauja,
o man taip šūdinai ilgu.

produktyvusis trečiadienis

atrodo, lyg šokinėčiau cukraus vatoje.
rytas, atsikeliu iš spalvotų sapnų,
lazdyno riešutų skonio kava, cigaretė,
mes nebesikalbam su veidrodžiu,
skubiai pabrowsintas delfis,
ne, ji dar nemirė,
feisbuke vis tas pats per tą patį
they are now in a relationship,
aš irgi norėčiau tokio statuso,
she did that, he was there,
susirenku maišiukus
ir einu su šuniu ant kalniuko
prieš tai pakalbam su jurgiu didžiuliu,
jis, pasirodo, malonus
ir nepasikėlęs vyras,
su gražiu šunim,
agresyviai atrodančiu,
kaip ir maniškis.
o tada tik šalia, šalia, šalia,
man skauda ranką,
per valandą nueinam
šimtą metrų,
bet bent čia kažkokia pažanga.
vėliau popiet
susitikimas su aloyzu,
važinėjam naujamiesčio kvartalais,
jis rėkia ant manęs,
nors ne aš kalta, o gezas,
dalbajobai jie, dalbajobai,
šaukia aloyzas.
sustojam parūkyt,
nesijaudink, jis man sako
o aš mintyse svarstau,
ar tikrai man pakeliui
su sankabom ir gazu.
vakare nueinu pas mamą
ji globėjiškai supranta,
kad mano pasišventimas
perprasti sovietską siuvimo mašiną
išgaravo jau prieš savaitę
todėl ji siuva tai, ką turėjau siūti aš,
o aš jai instaliuoju utorrentus
ir aiškinu, kas tas piratebay'us.
vakare perku pigiausios dešros
šuns dresūrai
ir šampės gramutėj
sau po visko.
nes vis dar nepajungti būdai
susisiekti su artimaisiais rytais
ir aš springstu ašarom
netyčia prabudus
nuo pavasariškai prakiurusio
kaimynų lietvamzdžio.
atrodo, lyg šokinėčiau cukraus vatoje.
minkšta, lipnu, efemeriška blet.

prisiminimai #1

vėlyvas pavasaris,
temsta vėlai,
o švinta anksti.
aš dar dirbu bare,
švenčiam
kažkurio nepažįstamo draugo
gimtadienį.
gal trečią,
o gal jau ketvirtą ryto
tu atėjęs padedi man
iššluoti grindis,
surinkti taurių šukes
ir nuvalyti barą
nuo lipnių spirituotų dėmių.
tada mes geriam kokteilius
kuriuos man visada patiko maišyt
ir bučiuojamės ant minkštų fotelių
tais pirmais nedrąsiais bučiniais
tada pirmą kartą
kažką papasakoji apie save
(paskui jau sužinau, kad ne visai teisybę),
ir mes susirinkę
batraiščius, petnešėles ir švarkelių pamušalus
išeinam į auštantį šeštadienį.
prie operhauzo išgeriam nefiltruoto alaus,
paprašom taksisto prisidegti,
susirandam draugų.
pasileidus pirmiem troleibusam
einam miegoti
ir tu laikai mane už rankos
net neprašytas.