dvylika trisdešimt

pastarosiom dienom skaitėsi daug knygų

savaime, netyčia, ir greitai

nekokybiškai?
tvankios dienos savaip nužymėtos
kiek palapinėm, pušų spygliais batuose

ir noru mylėti -

save, tave, mus, kitus, netikrus.

pastarosiom dienom norėjosi bėgti

bet nepabėgant niekur

gatvės apsivijusios kojas, kojos paskendusios gatvėse

plaukuose šikšnosparniai,

o gal tos mutavusios širšės

kurios lenda bučiuotis prie tų

kuriuos bučiuoti pati labiausiai nori

pastarųjų dienų nieks neištrynė

o tuo labiau kažkur neįamžino

nors, kaidievąmyliu, tokios vasaros daugiau nepamenu

tokios kičinės

ir tokios saldžios

sako, vasaros turėtų būt kaip braškės su grietinėle,

tai dabar sakau jum, nė velnio, ne tokios

vasaros turi tekėt gerkle kaip tiršta karamelė,

tekėdamos stingti, strigti, spranginti, naikinti,

ir taip devyniasdešimt dienų

o gal ir kiek daugiau, jei pasiseka

pastarosiom dienom nemiegojau apkabinta

ir kokosiniai kaljanos dūmai pavogė mano sapnus.