prieškalėdinis Hate'as

Per paskutinį mėnesį į Gatves atėjo žiema

O mane dažnai nuo visko vimdo

Nuo sentimentalių blog‘ų įrašų apie atsiprašymus, liūdesį, ilgesį

Nuo sniego ant kaimynų namo stogo ir šuns pėdsakų kieme

Nuo naujo spellerio worde, kuris taiso kalbos kultūrą

Aš peršalau kaip kiekvieną žiemą, ir seniai buvau tūse,

Kuriame atsibusčiau ant grindų

Vėl nežinau, kur švęsti naujuosius, ir mane vimdo, kad niekas

Nežino taip pat

Pagaliau vėl nusipirkau raudono nagų lako,

Bet mane vimdo, kad jis primena vasaros dienas

Ir vėl reikia visiems pirkti dovanas,

Pakuoti dovanas į spalvotus popierėlius,

Rašyti atvirukus, laiškus,

Persiuntinėti iš giminių gautas grandinines žinutes

Kadangi neturiu darbo, į kurį galėčiau pabėgti,

Reikia marinuoti lašišas,

Iš sandėliukų traukt konservuotus baravykus

(ir prisimint, kaip ten buvo gražu tą vakarą miške)

Pjaustyti morkas bulves agurkėlius

Ir visa tai skandint majoneze

Druska, pipirai, druska, pipirai, pipirai

Širdyje

Reikia nepamiršti išsiplauti iš po lovos dulkes

Kad nauji metai neskęstų praėjusių purve

Bet visi turbūt tik šyptelėtų,

Aš taip sau sakau sakau sakau kasmet

Norėčiau Kalėdas sutikti pusnyje

Nors vis dar netikiu, kad iki 25-os jos nenutirps

Norėčiau gerti karštą vyną iš termoso,

Arba brendį iš geležinės senovinės gertuvės

(arba dviejų tokių)

Nenoriu giminių, nenoriu puošti eglės, nenoriu gauti dovanų

Norėčiau tik bent kartą suprast,

Ką turi omeny holivudo filmai

Ir septyniolika metų nesikeičiantis muzikinis repertuaras

Ką reiškia, kad „Kalėdos ore Kalėdos mumyse“ ir panašiai

Ir panašiai, ir panašiai.

Jei pas mane ateitų Kalėdų Senelis, matyt

Padėtų angliuką po eglute.

Eglute?

po L. McKee "May"

Mėlynu tušinuku vedu liniją per kaktą
Per tiesią taisyklingą nosį
(Čia tik mano banguota ir keista)
Ties lūpom linija dingsta nes jose dingdavo viskas
Pats tušinukas dingsta taip pat

Nebeturiu tušinuko ir nebegaliu užrašyt ką galvoju
Kai tose lūpose dingsta viskas
Pragyventos dienos
Pragertos dienos
Pramiegotos dienos
Kartu ir atskirai

Sunkus atvejis, liūdnas atvejis
Atsidūstu tada
Ir pirštu vedu liniją per žemę
Man visada patiko kapstytis žemėse
Smėlio dėžėse, pajūrio žvyre Ir nebaigtose statyti pilyse
Man sakydavo, kad turiu tendenciją nieko nebaigti
Apsakymų, darbų, nagų lako buteliukų

Dažnai galvodavau, ryt imsiu fotografuoti
(Čia dažniausiai pavasariais)
Net elementų nusipirkdavau
Įdėdavau juos į fotoaparatą
Taip ir išsikraudavo jie ten viduje
O nuotraukos neatsirasdavo nė vienos

Jei jau rašydavau, rašydavau juodu tušinuku
Niekada nerašydavau mėlynu
Juo tik vesdavau linijas
Kad žinočiau paskui, kaip kokias dalis tiksliau padalint
Kad tilptų į stiklainius ir į kvepalų buteliukus, į butelius nuo vyno
Kad amžinai stovėtų man ant palangės
Ir juose lūžtų kylančios saulės šviesa.

bevertė sereikiškių poema

visos neišstudijuotos psichologijos

visa neiššaukta pikta muzika

rudeniniuose ausinukuose ir

porelėse tarp geltonų lapų

purvinose gatvėse

išvemtose šiukšliadėžėse

nublukusiuose plaukų dažuose

ir prakeiktose bažnyčiose

vilnonėse skarose slepiančiose šaltį

mažuose vaikuose

kurie dar nieko nesupranta

nemoka bijoti to, ko labiausiai reikia bijoti

ir tuose pačių sukurtuose pasiaiškinimuose

kurie nepadeda niekam

tik trukdo tau pačiam

tuose rytuose ir vakaruose

pamoksluose pamokymuose eilėraščiuose

žaliose akyse

savanoriškoje kančioje iliustruojančioje rudenį

visame blankume ir visame ryškume

sujauktose paklodėse

pasibaigusiame cinamone

nesikeikdami nemokėjom išsikalbėt

rankose kojose ir kvepiančiame kaklo linkyje

kelio ženkluose kurių nė vienas nemokam

tyloje kuri buvo tokia garsi

naujuose akorduose

ir senuose pažaduose

kurie reiškia daugiau, nei galėtume įsivaizduoti

purvinuose batų paduose

ir dulkėtuose delnuose

kaip mes kritom kritom kritom

pankroko garsais

nesuderintomis gitaromis

ir skylėtomis būgnų plėvėmis

vienatvė gąsdino labiausiai

ir tas nebuvimas skaudino beveik taip pat

kaip ir buvimas

nelegalus nelegalus nelegalus

kaip mentų mašinos galinėj sėdynėj

kur durys neatsidaro iš vidaus

prakeikta neteisybė, mes šaukėm

ir smėlis akyse iš vaikystės smėlio dėžių

ten nepasidalindavom kastuvėlio

o čia skauda daug labiau

kaip aš nemėgau rudens

dėl to paties niekada nebandžiau pjautis venų

kaip jum mirtis gali būt graži

tie raudonoj agonijoj krentantys lapai

tos bepritiškai klykiančios varnos

tie nauji sezonai plazminiuose telikuose

tas visas purvas po kojom ir širdy

kai niekur negali pabėgt

nes laisvės laukai olandijos autobanuose

atrodo netikri ir susapnuoti

o ir patys sapnai susipynę su realybe

kai nieko nebežinai

tu skęsti krenti lipi bėgi vėluoji

kažkam kažką sakai ir kažkas kažką tau tyli

ir cigaretėm pradeginti riešai

ir nuskusti savęs beieškančių draugių plaukai

ir apsimestinis vynas sausas baltas

nors nieko nebenori

tik apsikabint ir nepaleist

bet juk antras kartas tai bauda iki trijų šimtų

o darbo nėra

yra tik nepakaltinamos varnos

yra tai, kas nusibodo, yra tai,

ko niekad neturėjom

yra šiluma, slenkanti stuburo slanksteliais

yra melas visuose keturiuose kambario kampuose

žinoma, jei tik turi kambarį

o jis turi kampus

nes atrodo, kad gyvenam karuselėj

desperatiškame bėgime

kai net norisi apsiryt narkotikų

ir pragulėt purve, kuris ramunių pievom rodysis

o dar yra paskaitos

yra dėstytojai dekanai prodekanai

yra daug užrakintų durų

ir užsikimšę tualetai

vis dar yra besišaipanti motina viltis

kurios nepaskandini aštuntame bokale

tik iš pagarbos motinai,

nors kartais ir nebežinai,

kur tu, o kur tavo tėvai, proseneliai,

ir visa praeitis, kuri sukūrė tave

ir tai, kame dabar kapstais.

Išpardavimas

Aš neturėjau laikrodžio. Neturėjau nė vienų nesuplyšusių pėdkelnių. Nei vienoje kelionėje neturėjau plaukų šukų. O savo kambary – televizoriaus.
Aš vaikščiojau ratais.
Aš mokiausi mintinai. Mano galvoje tiksėjo tiksėjo tiksėjo.
Aš vis dar lietuje.
Aš vis dar iki kelių vandeny.
O rudenėja, rudenėja.
Aš uždengtom akim.
Aš užsidengusiom akim. Aš užsidengusi akis.
Aš prie lango, už lango, lange.
Aš vitrinose, o vitrinos tuščios. Tuščiose vitrinose tuščios vitrinos
ir aš tuščia tuščiose vitrinose.
Turėjau rankas. O rankos tuščios. Tuščios rankos tuščiose vitrinose.
Ir delnų antspaudai ant aprasojusio stiklo.

<...>

ant mažų sofučių
pritemdytuose kambariuose
kur ant žemės dulkės, o ant sienų rusvi gobelenai

ten mes dalindavomės greit paruošiamu maistu
ir eilėraščiais, ir šiltu alumi
ant mažų sofučių, ant pagalvėlių mažų

mes buvom muzikos garsai
buvom naktinės oranžinės miesto gatvės,
mes buvom pirmi ir dvylikti rytiniai autobusai

ten, kur neprasideda pavasariai
o vasaros dusina savo spengiančiu troškumu
ant mažų sofučių, vašeliu nertais užtiesalais

buvom užstrigusiais švarkelių užtrauktukais
ir ilgais neiššukuojamais plaukais,
nuo rankų nenuplaunamais koncertų bilietais

mažos sofutės buvo tokios minkštos
tokiomis itin patogiomis atkaltėmis
o vašeliu nerti užtiesalai mums derėdavo prie veido


tik spengimas ausyse
ardydavo mums savaime suprantamas metaforas,
spengimas nuo dviprasmiškų simbolių, tatuiruojamų mums ant kaktų

30.400.000 rezultatų

šio rudenio pradžioj, kitaip nei kada anksčiau,
valgiau savo žodžius pusryčiam ir pietum ir vakarienei
dalindavau juos raidėmis skiemenimis balsėm priebalsėm bet
sakinių iškramtyt nebemokėjau jie ištirpo susilydė ir dingo
nei iššaukt, nei iššnabždėt, nei išdainuot
tuo labiau.
sakiniai nuėjo su kitais sakiniais
į savo vienų vidurnakčio barus

anksčiau sakiniai mane mėgo
jie šokdavo rateliais su kitais sakiniais
ir guldavosi sakiniai su kitais sakiniais
į prozas, poezijas bei skambias frazes
ir šypsodavosi man sakiniai
nereikėjo nei kramtyti nei springti jais
kaip kad nutiko šio rudenio pradžioj

dabar sakiniai savo voro kojelėm lipa man per lūpas
bet visai ne tokie, kokių jų norėčiau
kaip piktosios laumės keisdavo kūdikius vaikystės pasakose
taip ir mano žodžiai, mano sakiniai atimti
o vietoj jų tik ta mona lizos šypsena
kuri velnias žino ką reiškia

(mona liza su voro kojelėm kyšančiom iš burnos)

. . .ir mano galvoje vakuumas
panašiai, kaip sudėjus visas spalvas, gaunasi balta
visiški vėjo verpetai suglostę karpatų kalnus
ir chaosas, iš kurio gimsta tvarka.
o sakiniai, matyt, išgyvena paauglystę
ir tiesiog taip sutapo, kad manoji irgi nesibaigia niekada
tokiu atveju, mes tiesiog laukiam,
kol iš besilaužančių raidžių pasirašys bent kiek vartotina knyga.

o garsas tyloje, kaip ir tyla garse

žaidimai

- - -
ant tavo veido gulėjo pasiansas
karaliai uždengę akis,
karalienės užčiaupusios burną,
berniukai į kaktą susmeigti
visi keturi, dar plius vienas sukčiaujantis.
ir žaidėt pasiansą tylomis
kojas sumerkę į ežerus
ant tavo pilvo stovėjo bokalai
karts nuo karto vis nugeriami
o tarp jų – per maža peleninė
ir pelenai degino kortų (?) akis


o kažkas tau kažką vis dar sakė
ką darai taip, o kur nuolat gendi
ir gesdama, tuo pat ir užgesdama,
būdavai vandeniu jų pagiringoms naktims.
kadangi kažkas tau kažką vis dar sakė,
apsimesdavai kad nepavargsti vaidint
visų sudegusio teatro spektaklių,
juk vanduo iš pelenų padarys
padarys dažus karo kaukėms
piešt ant pavargusių ryto veidų
ir eisim paskutinio spektaklio
širdies gabaliukais vieni kitų pamaitint.
nors kažkodėl vistiek pagalvoju,
kažkam kažką bus dar proga sakyt,
juk mokykloj per istoriją grojom gitarom
ir karų pabaigos mums gili paslaptis.

@2009.01.kada

ištirpo sniegas ir užšalo gatvės

šaligatviai užšalo ir akys stiklinės

viskas viename ir niekas visame kame

turėtų galėtų arba mes norėtume kad

būtų

nurijau raktelį ir jis užstrigo gerklėje

brėždamas dusindamas ir kutendamas

iš vidaus kutendamas

kaip rytais glosčiau tavo kaklą

nuo šiurkštaus smakro iki kaklo duobutės

mes neskubėdavom

gyvatės rangėsi mano pilve

nesulaukdamos raktelio

kaip nenorėtas kūdikis

kaip charakiri

norėdamos suspaust jį savyje

ir suvirškint iki balandžio liūčių

supjaustyti piršteliai lėkštėje

ausytės, nosytės, kojytės

supjaustytos

iš malonumo, iš jausmo, o

virpantys kūnai tik kine

ir mano technika juk nuolat genda

tu susirgai ir tada susirgau aš

dar nesulaukus balandžio liūčių

gyvatės nugaišo pilve

ir negimė nei vienas kūdikis

mes pasidarėme rakčiuko kopiją

dirbtuvėse tilto gatvėje

sumokėjom 8 litus ir savo ateitį

taip ir liko neaišku

kodėl tu niekada nesakei man iki

o aš bučiuodavaus atsimerkus