2010 m. rugpjūčio 4 d., trečiadienis

Asmeniniai daiktai ir kitos asmenybės krizės

Dabar aš turiu espresso kavinuką
ir rytais geriu nuostabią kavą
su aštriu sirupu ir kardamonu,
šiek tiek kopijuoju buvusią darbovietę,
bet kas dar ko nors nekopijuoja.

Dabar aš turiu kitą darbą, į kurį
beveik niekada nereikia anksti keltis,
turiu šiek tiek lyšnų pinigų,
su kuriais galiu vėduotis karštą popietę,
arba kuriuos galiu vėsų vakarą pragert.

Dar aš turiu draugių, kurioms galiu papasakoti
visas savo baisiausas gėdas,
ir kurios palaukia, kol įleisiu jas į palapinę,
jos kartais būna tokios pačios kalės kaip ir aš,
ir todėl aš jas gal net kiek per daug myliu.

Turiu per daug girgždančią lovą
ir daug nenaudojamų numerių telefone,
turiu šimtą pagrįstų ir nepagrįstų baimių,
nesvietišką laukimą,
ir galbūt tai, ko labiausiai pasaulyje bijau.

Nes visada turėjau lengvabūdišką galvą,
vėjavaikiškų žaidimų,
daugybę "dabar padarau rytoj pagalvoju",
ir man visada patiko tokiai būti.
Kaip rašė Ivanauskaitė - jos juokiasi iš padorių moterų.

Nes visada buvau tokia,
apie kokias ji vieną kartą rašė,
glausdavau raudonus plaukus prie nepažįstamų pečių,
vėliau bėgdavau nuo jų ir nuo savęs,
ir dažniausiai man tai patikdavo.

Dabar aš turiu visą spintą pasekmių,
kai kurios man patinka,
kai kurios man labai nepatinka,
bet nepaisant mano preferencijų,
kas dieną jų randas vis daugiau.

Dar aš turiu saldymedžio kvepalus,
nuo kurių niekaip negaliu atprast
nuo tada, kai pirma mano simpatija
Tamstos berniukų tualete
man į ausį sakė, kaip skaniai kvepiu.

Bet kartais vyrams neužtenka
gražiai šnekėti,
o moterims kartais neužtenka
skaniai kvepėti.
Tačiau visa kita - tiesiog labai gerai.