2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

"kartais laimė guli šalia ir yra su barzda"

tom naktim
sumišusiom su alaus kvapu
ir cigarečių dūmais įsiskverbusiais
mums į plaukus
tom naktim
kai visa suskęsdavau jame
tarp pūkinių antklodžių
ir tankaus kvėpavimo
tom naktim
kai jis šnibždėdavo man
kad mane myli
kad mane saugos
tom naktim
kai taip ir neužmigus
ateidavo rytas
ir jis atnešdavo atsigerti
tom naktim
kai norėdavau tikėti viskuo
kas vyksta
kas vyko
kas galbūt įvyks rytoj
tom naktim
jis buvo mano laimė
mano pilnatvė
mano nuodėmė ir
mano poreikis
mano kūno dalis
tom naktim
būčiau atleidus jam viską
būčiau atidavus jam viską
būčiau patikėjus bet kuo
tom naktim
jis buvo viskas
dėl ko pynėsi
mano paauglystės klystkeliai
dėl ko anksčiau nesugebėjau
užvert barų durų sau už nugaros
jis buvo viskas
ko aš jau nebetikėjau kada nors
turėt.

2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

kaip subjektyvu

jei dar neteko ketvirtą ryto
vienam gert ir
klausyt makejevo
tai dar turit kur gyvent

2011 m. spalio 28 d., penktadienis

As he is out of the town

Tokie tušti namai
Kai nebereikia laukti
šeštos valandos vakaro.
Tokia tuščia lova
Ir šitaip ilgu.
Atrodo, vienatvė
susisuko į merlinį gniužulą
ir užkimšo man gerklę
kiek žemiau gomurio.
Iš tos beprotybės
Išsipurškiu riešus
Jo kvepalais
Geriu kavą be pieno
Apsigaubus jo liemene
Užsistatau žadintuvą
Ankstyvai rytmečio valandai.
Sapnuose mane supa
Platūs maskvietiški bulvarai
Žmonės šneka
Man nesuprantama kalba.
Atbundu įsikabinus
Į juodą telefono ekraną.
Jaučiu, kaip meilės nuojauta
Plėšo iš manęs mėsos gabalus
Ir ryja juos savo plačia
Raudona gerkle.

2011 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

Ryte

Ankstyvi rytai
Kaip ankstyvi sprendimai
Po jų lieka rami tyla
Girdisi tik mano kvėpavimas
Kažkur šlapios paklodės
Kažkur dar šiltas kavos puodelis
Girdisi pro langą
Pravažiuojančios mašinos
Kaimynai chroniai miega
Kas po balkonu
Kas pataikęs į lovą
Aš vartausi tarp pagalvių
Užrakinusi duris iš vidaus
Išgėrusi pertusino
Antrą dieną nieko normaliai nevalgiusi
Susivėlus ir nepasidažius
Nei nuoga nei apsirengus
Po truputį kyla saulė
Tuoj kambary taps per daug karšta
Tada dušas ir cigaretė ir
Kaltūnų išvėlimo varžybos
Man patinka ankstyvi rytai
Kai niekur nereikia
Ir nieko nereikia
Ir dar jaučiu bučinius
Sau ant pečių.

2011 m. liepos 27 d., trečiadienis

pagaminta virtuvėje

namų šeimininkė
klauso hardcoro
kepa citrininį morenginį pyragą
tokį kokį kepa
nusivylusios namų šeimininkės
šita dar nenusivylusi
aukštai susirišus
nešukuotus plaukus
be prijuostės
ir be šlepečių
purvinais padais
nusigramdžiusiu nagų laku.
namų šeimininkė
išgėrusi rytinę kavą
paklojus sujauktą lovą
išvalius katės numyžtas grindis
ji nori būti programuotoja
valdyti css kodus
bet tik užsitraukia
pusę cigaretės balkone
tarp šviežių bazilikų
skleidžiančių svaigų kvapą.
namų šeimininkė
sudariusi prekių sąrašą
surišusi šiukšlių maišą
išeina iki artimiausio ikiuko
per mašinomis sruvenančią gatvę
ji nieko negalvoja
namų šeimininkės nieko negalvoja
nebent - jos nusivylusios
namų šeimininkės.

2011 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

ankstyvi vasaros rytai

vieną vasarą nutilo
visi į ausis
be perstojo šnabždėję
balsai.
tapo taip tylu
kad jaučiau širdies plakimą
ne tik savo.
tą vasarą
nenusidėvėjo nei viena
pora batų
ir naktys nebuvo
nuodėmingos.
tą vasarą norėjosi
liesti save
ir kitus
užsimerkus
braukti pirštų pagalvėlėmis
per pašiurpusią odą.
tą vasarą aš pasiklydau
savo praeities spintose
man už plaukų graibstydavo
nuobodžiaujantys skeletai.
jei kada būčiau
pradėjus vartot narkotikus
tai tik tą vasarą.
bet kiek per tvanku buvo.

nutilus balsams
tapo jau per daug tylu.
gal todėl
kad turbūt tikėjaus muzikos
užpilančios
sielos kampučius.
muzika negrojo
nes pati negrojau
skendėjau tyloje
ir bandžiau apsispręsti
orgazmas čia ar agonija.
o gal koks keistas
fetišas.

tą vasarą buvau laiminga.
be muzikos, be narkotikų.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
pro namų langus
pravažiuoja troleibusai.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
skamba šaukšteliai
į kavos puodelių šonus.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
lūpos prisiliečia
prie mano lūpų
linkint geros dienos.

2011 m. liepos 1 d., penktadienis

pertraukėlė


kartais būna taip,
kad pripranti prie
fucked up situations
ir tada retsykiais
kai aplink nebebūna tų
fucked up situations
nebežinai ką daryti.
svarstai įvairius variantus
gal atlošti galvą ir mėgautis?
gal susikurt kokią bėdą?
gal papult po mašina?
arba po traukiniu?
gal susilaužyti koją?
arba ką nors sulaužyti kam nors kitam?
žmonės tokios komplikuotos būtybės
tik kai supiesi sūpynėse
po žvaigždėtu senamiesčio dangumi
arba atsibundi nuo tylaus kvėpavimo į ausį
supranti kad kiekvienas smėlio laikrodis
prieina savo valandos pabaigą
tada belieka atsikvėpti
ir nustoti formuluot.

2011 m. gegužės 30 d., pirmadienis

aš bijau vaikščiot į pasimatymus

prisimenu, džiaugiaus, kai užaugau.
galėjau eiti vėlai miegoti,
miegoti ne namie,
nemiegoti iki ryto.
galėjau rengtis kaip norėjau,
dažytis kaip norėjau,
puoštis kaip norėjau.
galėjau sakyti ką galvojau,
nedėlioti kablelių prieš "kaip",
galėjau bendrauti su kuo norėjau,
mylėtis su kuo norėjau,
eiti kur panorėjus,
grįžti kada panorėjus.
prisimenu, džiaugiaus, kai užaugau.
atėjo tiek laisvės,
saldžios nepriklausomybės,
saldžiarūgštės atsakomybės.
buvau pati sau, sau pati,
tokia, kokios norėjau,
niekam nebepriklausiau
ir niekas man nenurodinėjo,
nieks nelaikė manęs pririštos
tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
mano mintys buvo mano mintys,
mano laukiniai arkliai,
su tam tikrom išimtim,
kurias, tam tikram laikui prabėgus,
užrakindavau dėžutėn,
o raktą išmesdavau į Vilnelę.
ir vėl būdavau pati sau, sau pati,
tokia, kokios norėjau.
todėl buvau tokia atsargi su tais raktais.
jausdavaus saugi,
kai jie gulėdavo Vilnelės dugne.
nekildavo nereikalingų klausimų,
nereikėdavo galvoti atsakymų,
nereikėdavo daryti to, ko nenoriu,
kur nenoriu, kada nenoriu, kaip nenoriu.
rengtis kitaip, dažytis kitaip, eiti kitur,
grįžti kitur, grįžti kitaip,
kalbėti kitaip, atrodyti kitaip,
leisti laiką kitaip,
gerti kitokius gėrimus,
gerti su kitokiais žmonėmis,
gerti kitose vietose,
nebepriklausyti tik sau.
mintys parištos ant virvelės,
o kur raktelis - ne pas mane.
bijojau to ir kartu žinojau,
kokia slogi neišvengiamybė
susijus su ta virvele,
su tom parištom mintim,
jausmais, drugeliais,
viltim, svajonėm,
kitais kliedesiais.
kai "mes" pramuša "aš"
ir nebežinai, ko pati nori.
vakarais aš to norėjau,
rytais kratydavaus,
rūkydavau cigaretę po cigaretės
ir mano galvoj sukdavosi
Enter the Void juosta.
prisiminiau, kaip buvo,
kai pirmą kartą užkibau,
tada dažiaus akis ir galvojau,
"o kažin, jam patiks?"
prisimenu tą nešvarų veidrodį
namelyje ant ratų.
tada man buvo septyniolika,
ir nuo to daug vandens ir
ne vandens nutekėjo,
bet taip niekas ir nepasikeitė,
nes būna, kad niekas
taip ir nepasikeičia,
ir jokia Vilnelė neapsaugos.

2011 m. gegužės 21 d., šeštadienis

anti-akademika

Kaip galiu parašyti bakalaurinio išvadas,
Jei tokių nepasidarau gyvenime?
Mano dėstymas sumišęs su įvadu,
Karts nuo karto iššoka dalelė summary,
Niekur nėra sąvokų žodyno,
Tikslas pasislėpęs uždaviniuose,
O uždaviniai persmelkti tezių ir hipotezių.

Pagaunu save išjungiant tą smegenų dalį,
Kuri atsakinga už išvadas,
Už kokią nors visko, kas vyksta, sampratą.
Aš tik užmerkiu akis ir plaukiu
Su perpūsta nugara,
Mėlynėm ant kojų,
Skaudančiais protiniais dantimis,
Plaukiu ir lengvai skęstu,
Tačiau plaučiai prisipildo vandens
Ir staiga, netikėtai, iš niekur nieko,
Tampa labai malonu.

Nenoriu rašyti išvadų.
Nei darbe, nei gyvenime,
Nenoriu planuoti, ir paskui nusivilti,
Tik sukuosi ekspromto karuselėj,
Ir staiga, netikėtai, iš niekur nieko,
Tampa beprotiškai gera.
Ir kelis kartus iš eilės
Mes užbučiuojam tuščias rytines gatves,
Niekas nepriklauso niekam,
Niekas nėra kažkieno,
Nėra išvadų ir metodų,
Tik žemėti susiglaudę delnai.

2011 m. gegužės 8 d., sekmadienis

fuck me, i'm a fairy

senamiesčio gatvės apkabinusios mano pečius
tą trapią minutę, kai einu ir svarstau,
o gal svarstau ir einu,
tyliai ir nelygiai mindydama plyteles
noriu bėgt pas svajonę,
kuri nesvajoja manęs,
palikus kažką,
išdrįsusį svajot manęs.

kokie mes nekonkretūs
ne todėl, kad gegužė,
todėl, kad visad norim ne to.

senamiesčio gatvės parveda mane namo
kaip apsibliovusį vaiką
iš karuselių anksčiau laiko,
laiko, kuris vaikui visad kitoks.

jausmas toks, lyg dėliočiau dėlionę,
dėlionę iš savęs,
nors detalių trūksta,
juk aš nevalgiau dvi savaites,
nesimylėjau dar daugiau,
neverkiau ant palangės iš vis nesuskaičiuojamą laiką
ir kas iš to?
kažko pasiilgau, kažką pamiršau,
kažką užrašiau ant sienos ten,
kur niekada negrįšiu.

ir mano netikėjimas kažkuo
suvalgė mano sielą,
cituojamos citatos
pavergė mano mintis,
jaučiuos tuščia,
nors pagaliau esu užpildyta
kažkuo apčiuopiamu,
o ne muilo burbulais.

2011 m. balandžio 23 d., šeštadienis

garsais

vyras piktu balsu
kaip užsukta plastmasinė beždžionėlė
be perstojo muša savo būgnelį
tarška, tarška, tarška
nuolat kažkuo nepasitenkina
savimi, moterimis, darbu
vyras išraudusiais skruostais
jam piktai šaukiant
skruostai dreba
kaip metalinė švytuoklė
amžino veikimo variklis
taukšt taukšt taukšt
putos drimba pro lūpas
vyrui bandant išgromuliuoti argumentą
bet juk argumentai
ir prisukamos plastmasinės beždžionėlės
no way to go.

vaizdais

moteris patinusiu veidu
ir nesuprasi, šypsosi, ar ne
tik akys pavargusios
bet nesuprasi, liūdnos, ar ne
moteris šilkiniais plaukais
glostančiais neįdegusias mentes.

2011 m. balandžio 12 d., antradienis

Again and again and again and again

Mirksint kompiuterio kursoriui
Puikiai prisimenu Kingo romanus
Jį irgi kankindavo negalėjimas
Kaip ir mane
Negalėjimas parašyti
Negalėjimas padaryti
Negalėjimas galėti
Arba bent jau užsimiršti.

Kai vienintelė mintis
Ir vienintelis prisiminimas
Paskęst tekėjime
Ir žydėjime
Kai ištirpsta minia
Ištirpsta žmonės, laikas, lubos, sienos
Ir suminkštėja grindys.
O paskui ateina kita diena
Dieną keičia kita diena,
Dienos susisuka į savaites
Įkaista laikrodžio rodyklės
Tarp visų tų, kurie neištirpę minioje
Tik dūsta patys nuo savęs.

Juk ne vienerių metų mokslas
Skatino analizuoti,
Piešti grafikus ir lenteles
Dėlioti pliusus ir minusus
Viską pasverti
Daryti taip, kad būtų mažiausiai skriaudos.
Bet kartais viskas taip susipainioja,
Ir atsibundi susivarius peilį į pilvą –
Žiūri žemyn ir dar šiek tiek pasukioji.
Ištrauki ašmenis ir aplaižai.

2011 m. kovo 8 d., antradienis

shallow but bold

Kaip reaguoti į žiaurų vyrą
Gyvenimas šūdo krūva
Vyrai čiulpė mergų papus -
Tokie štai keywordai
Atveda į vieną blog'ą
Kur sumišus tapatybė
Ir žalingi įpročiai
Skalauja upių krantus.
O upės, kaip ir aš
Kartais - kaip mes -
Šalia, bet niekada kartu.
Ir mes žiūrim enter the void
Klausom sexy sushi
Geriam alų
Kalbam apie vyrus
Tuos, kurie nekalba apie mus.
"Aš niekada neturėjau vaikino"
"Tai geriau, nei būti nekaltai"
"Man nusibodo miegot su bet kuo"
"Tai geriau, nei už seksą mokėt"
"Ar aš negraži?"
"O aš nemoku flirtuot?"
"Visi jie vienodi"
"Neturiu ką apsirengt"
...
Ir imu pastebėt,
Nebemėgstu tų šnekų,
Nebepasakoju taip dažnai,
Ką veikiu su vyrais, ir kuriais,
Tuo labiau nepasakoju
Apie moteris,
Jaučiuos išsikalbėjus,
Ir kaip niekad tuščia.
O internetinis patarėjas
Ima ir išmeta patarimą
"Padaryk atvirkščiai,
Nei kad paprastai darytum".
Ir aš imu isteriškai kikenti,
Paskui apsipilu ašarom,
Galiausiai surūkau tris cigaretes
Pakeliui kažkur,
Ir viskas lieka po-se-no-vei
Bet man patinka po-se-no-vė,
Man patinka Merilinos quotations
Ir nelaimingi porų santykiai aplink.
O kai žiūriu į gražų girtą miegantį vyrą
Nesvarbu, ką galvoju, bet žinau tik,
Gerai, kad jis ne mano,
O aš ne jo.

2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Šviesiaplaukė desperacija

Vakar bare mačiau desperaciją
Šviesiai dažytais plaukais
Gražią mergaitę
Prieš pat baro uždarymą
Siurbčiojančią baltą alų
Pro juodą šiaudelį
Čiauškančią per visą barą
Ir žvėriškai nenorinčią
Viena eiti namo.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Eina vienos į paskutinius seansus
O paskui šoka į pravažiuojantį taxą
Kuris iki Žirmūnų ją nuveš už
Penkiasdešimt aštuonis litus
Kodėl tokios gražios mergaitės
Lipa ne ant tų vyrų,
Nes jei vyras tas, lipt ant jo net nereik
O vyrai mandagūs
Galantiški ir simpatiški
Bet viskas tik verslas,
O gražioji mergaitė - du litai
Kai net valandinis trigubai didesnis.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Nelaimingos
Geria vienos vakarais
Verkia užtinusiom akim rytais
Eina pas nepažįstamus vyrus "arbatos"
Ir grįžta vienos namo paryčiais.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Nelaimingos
Jų liūdnos akys
Nors plati šypsena
Jų verkiantis balsas
Nors juokas skardus
Kodėl jos tokios vienišos
Kai atrodo, galėtų turėti bet ką.
Kažkas čia ne taip sutvarkyta
Gražios mergaitės,
Paskutiniai seansai,
Gal ir jos išsitrynė kai kuriuos numerius
Ir nebeturi kam parašyt
Išsitrynė numerius,
Nes nesugebėjo ištrinti žmogaus.

2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Tik nieko nesakyk

Aš visada turėjau pakirstinas kojas.
Jos taip lengvai pasikirsdavo,
nesvarbu nuo ko -
nuo vyno, pavasario, nepažįstamo vyro,
kuris kvėpuodavo man į plaukus
ir žadėdavo žvaigždes
blizgančiuose popieriukuose.

Man pakirsdavo kojas
nuo menkiausios frazės,
nuo vieno sakinio, žodžio,
jaustuko,
iš nesvarbu kieno lūpų,
Platono valstybė mane jaudino mažiau
nei pusė žvilgsnio
apsikeičiant artikeliais.

O žmonės to nesuprasdavo,
galvodavo, kaip aš,
pati šitaip daug kalbėdama ir retai
ką pasakydama,
galiu vertint vieną sakinį,
žodį, jaustuką.
Taip ir nesusišnekėdavom.
Tada aš daug rašydavau,
dėliodavau, perdėliodavau raides,
į gražiausius kalambūrus,
kad tik pamiršt tuos jaustukus,
nuolat pakertančius man kojas.

Aš atrodžiau laiminga.
Daug šypsodavaus, bučiuodama vis kitą ir kitą
alaus bokalą,
juokdavaus ir žvilgčiodavau vis per kitą
ir per kitą petį,
bet kai tik susidurdavau su tais sakiniais,
žodžiais, jaustukais,
artikeliais, balsiais,
priežodžiais, dūsavimais,
man pakirsdavo kojas, pakirsdavo,
ir likdavau sniego pusnyje
apsikabinusi kelius.