apačiai

laikinumas man tiko
patiko
kad kaip besistengtum, niekas nebepasikartos
meilės bus tik stipresnės
arba tokios menkos, kad net nepajusi jų
bet kiti pajus
ir baimės didesnės
bet tai duos progą jas nugalėt

purvinais padukais -
rugpjūčio žeme -
tą vėlią popietę, kai šokau
per balkoną
ir skridau geras penkias sekundes
nes neaukštai gyvenau
o gal tik maniausi taip gyvenanti.
debesis mylėjau iš apačios
ir vyrus

todėl neskraidžiau lėktuvais
ir kaklą dažnai skaudėdavo
o vieną naktį nusidraskei mentes
iki kraujo į tą rugpjūčio žemę
ir vėliau, nesuplanuotai,
šokau
per balkoną
tą kart sugadinau kaimyno gėlyną
nes kaimyną visad laikiau lengvai idiotu
jau nuo gilios vaikystės
kai jis šaukdavo neva vis nepašluoju laiptinės

laikinumas man tiko
ir neištikimybė, guodžiaus,
kad taip tobulėju
nors greičiausiai klydau –
ir profesionaliai apsigaudinėjau,
taip pat ir tau melavau, nors jau mokėjai
manimi niekada netikėt, ir net nesiklausyti
kai pasakodavau savo svajones.
o gal ir tų neturėjau, tik apsimečiau turinti
nes visi aplinkui turėjo, o man tuo metu kažko
labai trūko.

tą kart gulėdama gėlyne tarp nasturtų

ir oranžinių gvazdikų (pastarieji skleidė keistą kvapą)

supratau, kad net mano namo siena iš apačios geriau atrodo

nei iš viršaus žiūrint.