Apie rašytojus

Neįsivaizduoju neišgeriančio rašytojo.
Nesukaliojančio brendžio brendinėj taurėj.
Neišraukiančio raukšlelės kaktoj nuo degtinės.
Nepastatančio bokalo po paskutinio gurkšnio kiek garsiau.
Taukšt, aš jau, baigiau.
O dabar dar po vieną.
Neįsivaizduoju nesužeisto rašytojo.
Neturėjusio mėlynių po akim, po šonkauliais.
Nė karto nesuskaldyta širdim.
Nesusivėlusiais plaukais.
Neįsivaizduoju nelaimingo rašytojo.
Taip, tikrai, neįsivaizduoju.
Nors taip pat neįsivaizduoju rašytojo,
neatrodančio nelaimingu.
Bent kartais.
Sukaliojant brendį brendinėj taurėj,
Kai už lango sninga šaltos snaigės,
ir pamestos paskutinės pirštinės,
todėl šalta išeit parukyt.
Rašytojas suraukia antakius ir lėtai taria
"šūdas"
Šalia sėdintis kolega irgi suraukia antakius
Ir lėtai palinksi galva.
Neįsivaizduoju rašytojo,
Kuriam sekasi rašyti, kai kažką parašyti reikia.
Ir kuriam galvoj nesimyli sakiniai,
Kai reikia daryti ką nors kita.
Nors neįsivaizduoju rašytojo,
Kuriam reikėtų daryti ką nors kita.
Tokie rašytojai yra ne visai rašytojai.
Veikiau blog'eriai,
susintetinti XXI-ojo amžiaus rašytojų potencialai.

Įsivaizduoju purviną rašytoją.
Juodom panagėm, nesiskutusį, žilais smilkiniais.
Flaneliniais marškiniais patamsėjusia apykakle.
Rašytoją, kuris nesinešioja nosinės
(ir tuo labiau vienkartinių nosinaičių),
cigaretes prisideginėja degtukais.
Kartais rašytojas rūko tabaką,
bet tas sukimo procesas jam kažkodėl nepatinka.
Tabaką veikiau sukasi blog'eriai.
Ir kuomet jie rūko prie baro durų
Ir kažkas garsiai pakomentuoja,
Kad kažkas čia skaniai kvepia,
Blog'eris nesutrinka,
Jis šypteli ir šūkteli
"čia matyt aš".
Rašytojui daug labiau tinka sakyti
"šūdas" nei "čia matyt aš".

Neįsivaizduoju vienišo rašytojo.
Nors taip pat neįsivaizduoju rašytojo,
Kuris retsykiais neatrodytų vienišas.
Galėdamas turėti bet kurią moterį
vien ištaręs frazę "esu rašytojas",
Rašytojas daug dažniau pasirenka sakyti "šūdas".
Neįsivaizduoju rašytojo, neturinčio humoro jausmo.
Net "šūdas" laiku ir vietoj
Jam garantuotų bet kurią moterį.
Neįsivaizduoju storo rašytojo.
Rašytojas jau geriau parašys naują novelę
Nei nueis į parduotuvę iki uždarymo.
Tačiau rašytojas dažnai nueina į parduotuvę po uždarymo.
Todėl jis visada turi porą trejetą butelių
pasilikęs virtuvės spintelėje.

Nežinau, kas iš tiesų yra rašytojas.
Tai kažkas tokio, kaip Lochneso pabaisa.
Visi žino, kas yra Lochneso pabaisa.
Jos vardu vadinami restoranai,
kai kurie vyrai taip vadina savo pimpalus.
Bet jeigu kas nors iš tiesų pamatytų
Lochneso pabaisą,
Veikiausiai net nepalaikytų jos Lochneso pabaisa.
Taip ir su rašytojais.
Galima savo vidutinio amžiaus meilužį laikyti rašytoju.
Galima net ir save laikyti rašytoju.
Žinoma, nepamirštant pabrėžti,
Jog tu nežinai, kas yra rašytojas.
Anksčiau ar vėliau viskas ims priminti
VHC forumus,
Tačiau rašytojai nepasiduoda.

ir ji žiūrėjo į išjojantį bernelį, nors iš tiesų žiūrėjo į arklio užpakalį

o mes gėrėm žalias
devynias dienas
mylėjomės garsai
mylėjomės tyliai
su muzika, polėkiu,
už pinigus,
prašėm atleidimo,
nors netikim dievu,
laukėm stebuklo,
nors bijojom gyvent,
gesinom kancarus
į baro duris
pigiais paryčiais,
brangokom naktim,
pardavėm sielą,
nors netikim velniu,
prakeikėm draugus,
tikėjomės žaibo
iš giedro dangaus,
nors žinom,
kad Naglis -
tiktais personažas,
kaip Jonukas, Gretutė,
kaip Snieguolė ir
septyni nykštukai.
Ir atsukome laikrodžius,
o tada atsisuko
viskas prieš mus,
varžteliai galvoj,
vyriai duryse,
nieks nebegalėjo
įeiti tyliai,
nors mes jauni ir gražūs,
nieko blogo nepamatysi,
išgerk kartu,
parūkykim psychbary,
prisipažinkim nuodėmes,
slaptas mintis, fetišus,
kaip mum patinka,
kur ir su kuo,
palikim "kodėl".
po devynių dienų
atėjo dešimtoji
perskaitėm girtus laiškus
ištrynėm išsiųstus sms'us
ištrynėm neišsiųstus sms'us
ištrynėm sms'ų juodraščius
ir sėdom skaityt
protingų vyrų teorijų
nes Naomi Klein tipo
neobjektyvu.

Kitų moterų vyrai ir niekieno vaikai

Negalima kaltinti kitų žmonių.
net jeigu ir labai norisi kaltinti.
būdamas pats dėl visko kaltas,
vis tiek nori kaltinti kitus.
kad jie kažko nepadarė,
nepasakė, ne ten pažiūrėjo.
kažkur nuėjo, o tu norėjai,
kad būtų kitur nuėję.
ne tuos mylėjo,
ne apie tuos kalbėjo,
ne tais tikėjo,
ne su tais mylėjosi.

iš to kyla baisiausias pavydas
nerimas ir visos kitos ligos
fiziologinės, emocinės,
išsigalvotos.
vienas ligas gydo dietos,
kitas ligas gydo piliulės
arba antibiotikų injekcijos,
trečias ligas gydo,
liaudiškai tariant, meilė.
visas jas apgydo alus
(arba nol semke jei jau šitaip)
apgydo ir dar labiau įsendina.

šiąnakt sapnavau, kad turiu vaiką.
mažą bernioką dryžuotu megztiniu.
man jis patiko,
tiek sapne, tiek atsibudus.
lakstė kažkur,
visai patenkintas,
neatrodė nuskriaustas,
neišmylėtas, dar kažkoks nelaimingas.
turbūt čia viskas iš to noro įrodyti,
kad galėčiau užauginti vaiką
be tėvelio, be pinigų,
be namo, be medžio, be mašinos,
gal su entuziazmu.
kaip tyčia šiuo metu man
tikrai negresia būti nėščia.

negalima kaltinti kitų žmonių.
kad jų nėra šalia, kai tau jų norisi,
kad jie būna su kitais žmonėmis,
kai tau jų norisi,
kad jiem norisi tavęs,
kai tau jau nieko nebesinori,
negalima kaltinti kitų žmonių.

makaliūšas

Keblu tai reiškia komplikuota.
teatralizuota, užtušuota,
sugėdinta ir susigėdinta,
primeluota, pagražinta,
nenorėta įskaudinti,
nenorėta prastai pasirodyti,
norėta patikti ir pasitikti
prie lauko staliuko
parūkyti kartu ir
paskui pasibučiuoti
bučiuotis pasibučiuoti
paimti už rankos
o laikrodžiai tiksi, tiksi..
norėta kažką suprasti
keblu tai komplikuota
mes prie to pripratę
kaip prie lengvo chuliganizmo
kai visas miestas
nukabintas kamerom,
o mums kas, mums nieko.
taip pat nieko,
kaip ir atsakymų nieko
nėra atsakymų,
nieko,
tik klausimai ir neatsakymai
neatsakyti smsai
neišgirsti skambučiai
praleistos progos
neišbandytos galimybės
mes kažko bijojom
mes kažko ne to norėjom
gal per daug tikėjomės
gal visai nieko nebesitikėjom.
keblu tai komplikuota.
vyrai bučiuoja moteris
arba atvirkščiai, moterys nekantrios
ne tie vyrai bučiuoja ne tas moteris,
ne tos moterys laukia ne tų vyrų
prie lauko staliuko
kai baras užsidaro
paimi už rankos
o laikrodžiai tik tiksi tiksi
tiksi tiksi tiksi
ir viskas labai
keblu
bet niekas nežino kodėl
retoriniai klaustukai
nutylėti sušukimai
neišbučiuotos lūpos
lengvi šiurpuliukai
dar niekas nepasakyta
niekas dar neišgirsta
už savęs nepasislėpsi,
pats nebūsi sau pasiteisinimas,
kad ir labai norėtųsi,
naktinis vilnius
tai ne naktinis realybės šou,
o mes ne gražuoliai aktoriai
nors gražūs, gražūs
naktį tarp lapų visi gražūs
nors gražus, gražus,
už savęs nepasislėpsi.
prakeiktas baras
dalijasi savo istorijom
išgramdytom ant tualeto durų
istorijos kartojasi
aš vis dar noriu kažką keisti
niekas nesikeičia
viskas taip pat
keblu keblu keblu.
tik rytai tokie patys
bar bar bar
sugrįžta į galvą vakar naktis
vos prasimerkus
susidėlioji sau puzlę
tada šypsais
o kaldrą ant galvos užsitrauki
nevalingai
keblu tai komplikuota
koldra ant galvos
ir šypsais šypsais
kokias keturias valandas
po prabudimo
kol dar neišgaravo
utena ir varniukai
kol dar neišgaravo
tol dar šypsais
tas keturias valandas
o paskui ateina
moralkės
klausimai be atsakymų
vizijos depresijos
skausmas galvos
skausmas po plaučiu
skausmas kairėj pusėj
gliukai lomkės
ir pachmielas
ir visa kita
ir bronchitas
ir sušalęs šonas
ir biški baimė
ir valstybinės paslaptys
ir išsitrink telefonus
kai eini gerti
ir dar draugai nesišneka
draugai supyko
nerašo per skaipą,
nerašo žinučių,
neskambina,
nieko neklausia,
manosi kad viską žino
bet iš tiesų jie viską žino
keblu tai komplikuota
kaip gyvenimas, kaip šitas įrašas,
kaip ism'o parkelis,
kaip varniukų bokalai,
kaip paimk mane už rankos,
kaip laikrodžiai tiksi tiksi tiksi,
kaip vyrai nebučiuoja moterų,
nes moterys nekantrios,
moterys keblios ir komplikuotos,
jos kitaip nemoka
arba nenori

savaime suprantama

Visada rinkdavaus pačius keisčiausius
laisvuosius dalykus universitete.
rinkausi alergologiją, gotikinę literatūrą,
rinkausi budizmo filosofiją ir štai
pasirinkau pirmąją pagalbą.

ir visa tai taip velnioniškai susiję su manim.
štai per pirmą paskaitą sužinojau,
ką reiškia socialinė mirtis.
draugai, tai daug baisiau už biologinę mirtį,
daug baisiau už priešmirtinę agoniją.

kada tu gyvas, o kada jau miręs?
biologiškai, sociališkai, emociškai?
ką reiškia, kai tu kvėpuoji, valgai,
kai gali juoktis, gali mylėtis,
gali rašyt eilėraščius ir gali
laižyt varveklius kabančius nuo stogų.

ką reiškia, kai tu gali dirbti
ir kai gali mesti narbą nafik,
kai gali gerti alų iki paryčių
ir kalbėtis su nepažįstamais žmonėm
apie pimpalų tatuiruotes ant kaklo
ir apie sizifo darbus ir apie nieką
ir apie gal kažką.

ką visa tai reiškia?
visa tai, kas čia ir dabar neįvertinama
bet tik todėl, kad tai yra
taken for granted
čia didžiausia mūsų klaida, draugai.

kadaise aš gulėdavau vieno vyro
ir jo damos lovoj ir galvodavau,
kad jau tuoj bus septinta valanda ryto,
tuoj bus aštunta, tada devinta,
ir tada viskas baigsis.
tada viskas nebūdavo
taken for granted
tada viskas būdavo labai gyva
ir tuksėdavo galvon.

šiandien man atrodo,
kad taip turi būt visada
nesvarbu, ką tu darai -
ar valaisi dantis,
ar eini ta pačia gatve tuo pačiu
maršrutu
ar bučiuojies su tuo vyru,
o gal su kitu,
ar geri kavą su mylimiausiais draugais,
ar rašai pareiškimą išėjimui nafik,
ar bėgi iki traukinio
kol plyšta plautis,
nesvarbu,
niekada niekas neturi būti
taken for granted.

čia didžiausias šūdas
ir didžiausia nuodėmė.
prieš save ir prieš tą mažyti
varganą
trumpą bet beprotiškai gražų
mūsų gyvenimėlį.

o šiaip, la fa.
einu išeit iš darbo.
ir pasilaipiot po balas.

Asmeniniai daiktai ir kitos asmenybės krizės

Dabar aš turiu espresso kavinuką
ir rytais geriu nuostabią kavą
su aštriu sirupu ir kardamonu,
šiek tiek kopijuoju buvusią darbovietę,
bet kas dar ko nors nekopijuoja.

Dabar aš turiu kitą darbą, į kurį
beveik niekada nereikia anksti keltis,
turiu šiek tiek lyšnų pinigų,
su kuriais galiu vėduotis karštą popietę,
arba kuriuos galiu vėsų vakarą pragert.

Dar aš turiu draugių, kurioms galiu papasakoti
visas savo baisiausas gėdas,
ir kurios palaukia, kol įleisiu jas į palapinę,
jos kartais būna tokios pačios kalės kaip ir aš,
ir todėl aš jas gal net kiek per daug myliu.

Turiu per daug girgždančią lovą
ir daug nenaudojamų numerių telefone,
turiu šimtą pagrįstų ir nepagrįstų baimių,
nesvietišką laukimą,
ir galbūt tai, ko labiausiai pasaulyje bijau.

Nes visada turėjau lengvabūdišką galvą,
vėjavaikiškų žaidimų,
daugybę "dabar padarau rytoj pagalvoju",
ir man visada patiko tokiai būti.
Kaip rašė Ivanauskaitė - jos juokiasi iš padorių moterų.

Nes visada buvau tokia,
apie kokias ji vieną kartą rašė,
glausdavau raudonus plaukus prie nepažįstamų pečių,
vėliau bėgdavau nuo jų ir nuo savęs,
ir dažniausiai man tai patikdavo.

Dabar aš turiu visą spintą pasekmių,
kai kurios man patinka,
kai kurios man labai nepatinka,
bet nepaisant mano preferencijų,
kas dieną jų randas vis daugiau.

Dar aš turiu saldymedžio kvepalus,
nuo kurių niekaip negaliu atprast
nuo tada, kai pirma mano simpatija
Tamstos berniukų tualete
man į ausį sakė, kaip skaniai kvepiu.

Bet kartais vyrams neužtenka
gražiai šnekėti,
o moterims kartais neužtenka
skaniai kvepėti.
Tačiau visa kita - tiesiog labai gerai.

vasaros gerklės nori dainuot

visi mano geriausi vakarėliai baigdavosi ryte.
susisukus į kažkieno antklodę, pledą, miegmaišį
ar kokią pūkinę striukę.
ryte aš negalėdavau gerti kavos,
bet kepdavau skanią kiaušinienę,
su pomidorais, bazilikais, ir kiek per daug kario.
aš labai daug ieškodavau -
tiek receptuose, tiek savyje, tiek kituose.
kas tie kiti?
šešėliai, pobėkšmai, pragiedruliai ir sutemos.
tie kiti - niekas ir viskas. reliatyvumo teorijos.

ir mes gerdavom vyną iš nučiupinėtų taurių,
geriausiu atveju.
kartais pildavom tą vyną vienas kitam ant nugarų.
o aš niekuomet negalėdavu užmigti,
nes per daug būdavo baisu prabust.
ir fobija vorams palyginus su tuo, tik lašas jūroj.
lašas vyno butely.
aš bijodavau rytinių paukščių,
bijodavau rytinių troleibusų,
man visad rodydavos, kad visi žino tai,
ko greičiausiai net pati nebežinau.

aš buvau tokia paskendus,
tiek juose, tiek savyje, tiek naktyse ir rytuose,
aš budėdavau naktim,
aš miegodavau dienom,
užmerktom akim rašydama smulkias raides
stratifikacijos konspektų pakrašty,
kad tik niekas nepamatytų, ką aš ten rašau,
aš juk svarbi. svarbi?
o konspektus degindavau, raides tuo pačiu.

kažkada kažkur skaičiau, kad
"apie žmones nerašoma, su žmonėmis gyvenama".
tai ką aš tiek laiko veikiau?
laimingi žmonės nerašo, taip pat girdėjau sakant.
visi geriausi rašytojai
(nors kas kompetentingas vertinti rašytoją?)
buvo nusivylę gyvenimu, savimi,
vyrais ir moterim,
pinigais, ateitim, perspektyvom,
jie per daug gerdavo ir per daug rūkydavo,
pasileisdavo į prakeiktos kasdienybės verpetą,
o paskui rašydavo.
o mes skaitydavom.

ir po velnių, juos įvertindavo tik po mirties,
nes gyvi būdami jie nenorėdavo būti įvertinti.
gal ir jų geriausi vakarėliai baigdavos ryte.
nesvarbu, ar tik dviese su ta nučiupinėta taure,
ar dviese su nučiupinėta moterim,
ar su būriu laimingų žmonių, tarp kurių jie
jausdavosi vienišiausi.

Visi skaito savo knygas, tik mažai kas tai pripažįsta

Turiu pilnus stalčius nepublikuotos beletristikos.
Vaikystės susirašinėjimų su geriausiomis draugėmis,
Valentino dienos atvirukų,
apsakymų be pradžios ir be galo,
taip ir neišsiųstų laiškų.

tų geriausių draugių jau seniai nemačiau
viena, girdėjau, ten, kita ten, trečią kartą Senamiesty mačiau.
viena iš valentino dienos atviručių man labiausiai patinka
ant jos nubrauktas Kristinos vardas ir užrašytas mano
vyrai jau antroj klasėj apsisprendę nebuvo.

apsakymus bijau ir skaityt. prisimenu, vieną tokį sudeginau,
o pelenus nuleidau į tualetą - kad tik niekas nepamatytų.
tada man buvo trylika, bet aš kaip ir tie vyrai, nedaug tepasikeičiau.
laiškus tebelaikau tik todėl, kad nežinau popierinių adresų,
o kol visa tai perrašyčiau į emailą, išgaruotų bet koks girtumas,
vienintelis, be abejo, ir paskatinęs tai pradėt daryt.

tam pačiam stalčiuj filosofijos konspektai.
kad prisimint, ką rašinėdavom pirmam kurse ant paraščių.
ir kaip bėgdavom vidury paskaitos į kiemą, nes gaudavom sms iš tų,
šalia kurių atsibusdavom festivalių paryčiais.
dar stalčiuj guli bear beer bambalys - nuoširdžiai nesuprantu, kodėl.
galiu tik painterpretuot, kad, matyt, labai neprasto būta vakaro,
kuomet jį gėrėm.

mano stalčiai penki, o kekšiškas raktas tik vienas, ir tinka visiems.
o gal stalčiai kekšiški, o gal aš pati.
nebesupaisysi.

ne taip ir seniai, ieškodama kažkokio konspekto (???),
ištraukiau iš stalčiaus senus popierinius dienoraščius.
vienas lapas išplėštas, kitas įklijuotas,
matyt apsimetinėjau,
kad ir su gyvenimu taip galima daryt.
ir pilna visokiausių protingų dėdžių sentencijų,
pagal kurias vis bandžiau savas parašyt.
ten ir pirmi koncertai,
ir mėlynė po akim,
ir pirmi kartai negrįžtant pas mamą miegot.

vartant tuos juokingus dienoračius beldžiasi sentencijos
į galvą ir iš galvos
žiūriu, kad visada gyvenime man tiek nedaug reikėjo,
ir tai leido man krykštaut iš mažyčių džiaugsmų,
iš kitos pusės, nepagavus to žvirblio,
dvigubai darydavos pikčiau.
o kolega sako, kad aš saulės vaikas.
B52.

viduriukas

Aš niekada nebuvau šimtas procentų.
gal jos ir teisios, kad tai mano klaida.
nebuvau ir keturi procentai.
dažniausiai apsistodavau ties septynetu,
jei kalbėsim apie dešimtbalę sistemą,
ir ties septyniasdešimt-keliais,
jei kalbėsim apie procentinę sistemą.

Aš niekada nebuvau šimtas procentų,
nes mano įgimtas komunizmas širdy
giliai giliai vis dėlto leido man dalintis.
aš nemokėjau lipti per galvas
ir nemokėjau šliaužiot po kojom.
nemokėjau surizikuot taip, kad
galiausiai liktų šimtas.
arba nieko.

aš buvau kaip mivinkos makaronai.
instant idėja, instant jausmai, instant skausmas,
nors visad turėjau geresnę kulinarinę idėją galvoje.
gal jos ir teisios,kad tai mano klaida.
gal nereikėjo galvoti, kad
geriau 7 rankoj, lovoj, sąsiuviniuose,
nei 10 susapnuotoj svajonėj.

gal aš ir teisi, kad
ta baimė negauti šimto procentų
ir leido man tiesiog nebandyt.
aš ir nebandžiau. aš išlavinau ranką ir
vis numodavau, numodavau,
nutylėdavau
tikėjaus, kad "na gal ir taip viskas susipras".
nesusiprato.
gal jos ir teisios.

piktos mintys, rastos tarp konspektų

ištisinė harmonija. mintys ir veiksmas.
perversmai ir šalti lašai ant plaukų.
kaip tau patinka? ir aš, veidu į žemę.
asfalto poemos. rudenį bevertės.
dar būna žvakės, kai kaštonai jau nubyra.
ir 220 mūsų pirštais sunertais.
laipsniai rūsiuose tamsiuose.
ir uždengti veidai. laikrodžiams tiksint.
įkyriai įkyriai judant rodyklėms.
kai patys seniai pasimetėm skaičiuot.
šaltas prakaitas ant karštų nugarų.
masažas, nuslystantis delnais.
kas tau patinka? ir aš, pėdom į bokalų šukes.

Tėvas, vyrai ir baletas

Nors su tėvu niekada nesutariau itin gerai
Jis buvo vienintelis vyras, atnešęs man šampano į lovą
Ir nors jis buvo vienintelis vyras, dėl kurio šitiek verkiau
Jis buvo ir tas, kuris padaręs namuose teismo salę,
Išmokė mane už save pastovėt

Tėvas visad sakydavo, kad prapulsiu tokia, kokia aš esu
Ir išgerdavo dar vieną tabletę
O aš šokau baletą, kai man buvo septyneri
Ir mano pirma meilė buvo ilgaplaukis tėvo draugas,
Kaskart atnešdavęs man saldainių, kai ateidavo į svečius

Ir nors tėvas manęs neišmokė nei plaukt, nei būti dama,
Jis išmokė netylėt, kai turiu ką pasakyt
Nors tie žodžiai, iš pat mažens,
Kaip ir dabar,
Plaukdavo dobilų pievom,
Ir man ne raidžių junginiai, o jausmas buvo esmė

Mano tėvas visad buvo tvarkingas žmogus
Rimtas, teisingas, išlygintais marškiniais
O mano visi vyrai buvo plevėsos
Iš išvaizdos, arba širdy
Gal juose ieškojau to, ko niekad negausi
Šokdama baletą

Man tėvas yra pasakęs, kad tokia, kokia esu
Niekada nesusirasiu vyro
Kuris mane vestų, gerbtų ir mylėtų
Ir aš, kad pateisinti tuos jo žodžius,
Niekada ir neieškojau tokio vyro
Nors gal būtent to man ir trūko –
Nustot šokti baletą savo galvoj
Išsilyginti marškinius
Ir užsidaryti į dėžę
Kurią tokie, kaip tėvas, vadina „namais“

- - - Ir nebegerti šampano ryte
Pasitrumpinti plaukus
Net nebesibučiuot lietuje
Ir pagaliau pradėti „gyventi“ - - -