aš bijau vaikščiot į pasimatymus

prisimenu, džiaugiaus, kai užaugau.
galėjau eiti vėlai miegoti,
miegoti ne namie,
nemiegoti iki ryto.
galėjau rengtis kaip norėjau,
dažytis kaip norėjau,
puoštis kaip norėjau.
galėjau sakyti ką galvojau,
nedėlioti kablelių prieš "kaip",
galėjau bendrauti su kuo norėjau,
mylėtis su kuo norėjau,
eiti kur panorėjus,
grįžti kada panorėjus.
prisimenu, džiaugiaus, kai užaugau.
atėjo tiek laisvės,
saldžios nepriklausomybės,
saldžiarūgštės atsakomybės.
buvau pati sau, sau pati,
tokia, kokios norėjau,
niekam nebepriklausiau
ir niekas man nenurodinėjo,
nieks nelaikė manęs pririštos
tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
mano mintys buvo mano mintys,
mano laukiniai arkliai,
su tam tikrom išimtim,
kurias, tam tikram laikui prabėgus,
užrakindavau dėžutėn,
o raktą išmesdavau į Vilnelę.
ir vėl būdavau pati sau, sau pati,
tokia, kokios norėjau.
todėl buvau tokia atsargi su tais raktais.
jausdavaus saugi,
kai jie gulėdavo Vilnelės dugne.
nekildavo nereikalingų klausimų,
nereikėdavo galvoti atsakymų,
nereikėdavo daryti to, ko nenoriu,
kur nenoriu, kada nenoriu, kaip nenoriu.
rengtis kitaip, dažytis kitaip, eiti kitur,
grįžti kitur, grįžti kitaip,
kalbėti kitaip, atrodyti kitaip,
leisti laiką kitaip,
gerti kitokius gėrimus,
gerti su kitokiais žmonėmis,
gerti kitose vietose,
nebepriklausyti tik sau.
mintys parištos ant virvelės,
o kur raktelis - ne pas mane.
bijojau to ir kartu žinojau,
kokia slogi neišvengiamybė
susijus su ta virvele,
su tom parištom mintim,
jausmais, drugeliais,
viltim, svajonėm,
kitais kliedesiais.
kai "mes" pramuša "aš"
ir nebežinai, ko pati nori.
vakarais aš to norėjau,
rytais kratydavaus,
rūkydavau cigaretę po cigaretės
ir mano galvoj sukdavosi
Enter the Void juosta.
prisiminiau, kaip buvo,
kai pirmą kartą užkibau,
tada dažiaus akis ir galvojau,
"o kažin, jam patiks?"
prisimenu tą nešvarų veidrodį
namelyje ant ratų.
tada man buvo septyniolika,
ir nuo to daug vandens ir
ne vandens nutekėjo,
bet taip niekas ir nepasikeitė,
nes būna, kad niekas
taip ir nepasikeičia,
ir jokia Vilnelė neapsaugos.

anti-akademika

Kaip galiu parašyti bakalaurinio išvadas,
Jei tokių nepasidarau gyvenime?
Mano dėstymas sumišęs su įvadu,
Karts nuo karto iššoka dalelė summary,
Niekur nėra sąvokų žodyno,
Tikslas pasislėpęs uždaviniuose,
O uždaviniai persmelkti tezių ir hipotezių.

Pagaunu save išjungiant tą smegenų dalį,
Kuri atsakinga už išvadas,
Už kokią nors visko, kas vyksta, sampratą.
Aš tik užmerkiu akis ir plaukiu
Su perpūsta nugara,
Mėlynėm ant kojų,
Skaudančiais protiniais dantimis,
Plaukiu ir lengvai skęstu,
Tačiau plaučiai prisipildo vandens
Ir staiga, netikėtai, iš niekur nieko,
Tampa labai malonu.

Nenoriu rašyti išvadų.
Nei darbe, nei gyvenime,
Nenoriu planuoti, ir paskui nusivilti,
Tik sukuosi ekspromto karuselėj,
Ir staiga, netikėtai, iš niekur nieko,
Tampa beprotiškai gera.
Ir kelis kartus iš eilės
Mes užbučiuojam tuščias rytines gatves,
Niekas nepriklauso niekam,
Niekas nėra kažkieno,
Nėra išvadų ir metodų,
Tik žemėti susiglaudę delnai.

fuck me, i'm a fairy

senamiesčio gatvės apkabinusios mano pečius
tą trapią minutę, kai einu ir svarstau,
o gal svarstau ir einu,
tyliai ir nelygiai mindydama plyteles
noriu bėgt pas svajonę,
kuri nesvajoja manęs,
palikus kažką,
išdrįsusį svajot manęs.

kokie mes nekonkretūs
ne todėl, kad gegužė,
todėl, kad visad norim ne to.

senamiesčio gatvės parveda mane namo
kaip apsibliovusį vaiką
iš karuselių anksčiau laiko,
laiko, kuris vaikui visad kitoks.

jausmas toks, lyg dėliočiau dėlionę,
dėlionę iš savęs,
nors detalių trūksta,
juk aš nevalgiau dvi savaites,
nesimylėjau dar daugiau,
neverkiau ant palangės iš vis nesuskaičiuojamą laiką
ir kas iš to?
kažko pasiilgau, kažką pamiršau,
kažką užrašiau ant sienos ten,
kur niekada negrįšiu.

ir mano netikėjimas kažkuo
suvalgė mano sielą,
cituojamos citatos
pavergė mano mintis,
jaučiuos tuščia,
nors pagaliau esu užpildyta
kažkuo apčiuopiamu,
o ne muilo burbulais.