senamiesčio gatvės apkabinusios mano pečius
tą trapią minutę, kai einu ir svarstau,
o gal svarstau ir einu,
tyliai ir nelygiai mindydama plyteles
noriu bėgt pas svajonę,
kuri nesvajoja manęs,
palikus kažką,
išdrįsusį svajot manęs.
kokie mes nekonkretūs
ne todėl, kad gegužė,
todėl, kad visad norim ne to.
senamiesčio gatvės parveda mane namo
kaip apsibliovusį vaiką
iš karuselių anksčiau laiko,
laiko, kuris vaikui visad kitoks.
jausmas toks, lyg dėliočiau dėlionę,
dėlionę iš savęs,
nors detalių trūksta,
juk aš nevalgiau dvi savaites,
nesimylėjau dar daugiau,
neverkiau ant palangės iš vis nesuskaičiuojamą laiką
ir kas iš to?
kažko pasiilgau, kažką pamiršau,
kažką užrašiau ant sienos ten,
kur niekada negrįšiu.
ir mano netikėjimas kažkuo
suvalgė mano sielą,
cituojamos citatos
pavergė mano mintis,
jaučiuos tuščia,
nors pagaliau esu užpildyta
kažkuo apčiuopiamu,
o ne muilo burbulais.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą