piktos mintys, rastos tarp konspektų

ištisinė harmonija. mintys ir veiksmas.
perversmai ir šalti lašai ant plaukų.
kaip tau patinka? ir aš, veidu į žemę.
asfalto poemos. rudenį bevertės.
dar būna žvakės, kai kaštonai jau nubyra.
ir 220 mūsų pirštais sunertais.
laipsniai rūsiuose tamsiuose.
ir uždengti veidai. laikrodžiams tiksint.
įkyriai įkyriai judant rodyklėms.
kai patys seniai pasimetėm skaičiuot.
šaltas prakaitas ant karštų nugarų.
masažas, nuslystantis delnais.
kas tau patinka? ir aš, pėdom į bokalų šukes.

Tėvas, vyrai ir baletas

Nors su tėvu niekada nesutariau itin gerai
Jis buvo vienintelis vyras, atnešęs man šampano į lovą
Ir nors jis buvo vienintelis vyras, dėl kurio šitiek verkiau
Jis buvo ir tas, kuris padaręs namuose teismo salę,
Išmokė mane už save pastovėt

Tėvas visad sakydavo, kad prapulsiu tokia, kokia aš esu
Ir išgerdavo dar vieną tabletę
O aš šokau baletą, kai man buvo septyneri
Ir mano pirma meilė buvo ilgaplaukis tėvo draugas,
Kaskart atnešdavęs man saldainių, kai ateidavo į svečius

Ir nors tėvas manęs neišmokė nei plaukt, nei būti dama,
Jis išmokė netylėt, kai turiu ką pasakyt
Nors tie žodžiai, iš pat mažens,
Kaip ir dabar,
Plaukdavo dobilų pievom,
Ir man ne raidžių junginiai, o jausmas buvo esmė

Mano tėvas visad buvo tvarkingas žmogus
Rimtas, teisingas, išlygintais marškiniais
O mano visi vyrai buvo plevėsos
Iš išvaizdos, arba širdy
Gal juose ieškojau to, ko niekad negausi
Šokdama baletą

Man tėvas yra pasakęs, kad tokia, kokia esu
Niekada nesusirasiu vyro
Kuris mane vestų, gerbtų ir mylėtų
Ir aš, kad pateisinti tuos jo žodžius,
Niekada ir neieškojau tokio vyro
Nors gal būtent to man ir trūko –
Nustot šokti baletą savo galvoj
Išsilyginti marškinius
Ir užsidaryti į dėžę
Kurią tokie, kaip tėvas, vadina „namais“

- - - Ir nebegerti šampano ryte
Pasitrumpinti plaukus
Net nebesibučiuot lietuje
Ir pagaliau pradėti „gyventi“ - - -

prieškalėdinis Hate'as

Per paskutinį mėnesį į Gatves atėjo žiema

O mane dažnai nuo visko vimdo

Nuo sentimentalių blog‘ų įrašų apie atsiprašymus, liūdesį, ilgesį

Nuo sniego ant kaimynų namo stogo ir šuns pėdsakų kieme

Nuo naujo spellerio worde, kuris taiso kalbos kultūrą

Aš peršalau kaip kiekvieną žiemą, ir seniai buvau tūse,

Kuriame atsibusčiau ant grindų

Vėl nežinau, kur švęsti naujuosius, ir mane vimdo, kad niekas

Nežino taip pat

Pagaliau vėl nusipirkau raudono nagų lako,

Bet mane vimdo, kad jis primena vasaros dienas

Ir vėl reikia visiems pirkti dovanas,

Pakuoti dovanas į spalvotus popierėlius,

Rašyti atvirukus, laiškus,

Persiuntinėti iš giminių gautas grandinines žinutes

Kadangi neturiu darbo, į kurį galėčiau pabėgti,

Reikia marinuoti lašišas,

Iš sandėliukų traukt konservuotus baravykus

(ir prisimint, kaip ten buvo gražu tą vakarą miške)

Pjaustyti morkas bulves agurkėlius

Ir visa tai skandint majoneze

Druska, pipirai, druska, pipirai, pipirai

Širdyje

Reikia nepamiršti išsiplauti iš po lovos dulkes

Kad nauji metai neskęstų praėjusių purve

Bet visi turbūt tik šyptelėtų,

Aš taip sau sakau sakau sakau kasmet

Norėčiau Kalėdas sutikti pusnyje

Nors vis dar netikiu, kad iki 25-os jos nenutirps

Norėčiau gerti karštą vyną iš termoso,

Arba brendį iš geležinės senovinės gertuvės

(arba dviejų tokių)

Nenoriu giminių, nenoriu puošti eglės, nenoriu gauti dovanų

Norėčiau tik bent kartą suprast,

Ką turi omeny holivudo filmai

Ir septyniolika metų nesikeičiantis muzikinis repertuaras

Ką reiškia, kad „Kalėdos ore Kalėdos mumyse“ ir panašiai

Ir panašiai, ir panašiai.

Jei pas mane ateitų Kalėdų Senelis, matyt

Padėtų angliuką po eglute.

Eglute?

po L. McKee "May"

Mėlynu tušinuku vedu liniją per kaktą
Per tiesią taisyklingą nosį
(Čia tik mano banguota ir keista)
Ties lūpom linija dingsta nes jose dingdavo viskas
Pats tušinukas dingsta taip pat

Nebeturiu tušinuko ir nebegaliu užrašyt ką galvoju
Kai tose lūpose dingsta viskas
Pragyventos dienos
Pragertos dienos
Pramiegotos dienos
Kartu ir atskirai

Sunkus atvejis, liūdnas atvejis
Atsidūstu tada
Ir pirštu vedu liniją per žemę
Man visada patiko kapstytis žemėse
Smėlio dėžėse, pajūrio žvyre Ir nebaigtose statyti pilyse
Man sakydavo, kad turiu tendenciją nieko nebaigti
Apsakymų, darbų, nagų lako buteliukų

Dažnai galvodavau, ryt imsiu fotografuoti
(Čia dažniausiai pavasariais)
Net elementų nusipirkdavau
Įdėdavau juos į fotoaparatą
Taip ir išsikraudavo jie ten viduje
O nuotraukos neatsirasdavo nė vienos

Jei jau rašydavau, rašydavau juodu tušinuku
Niekada nerašydavau mėlynu
Juo tik vesdavau linijas
Kad žinočiau paskui, kaip kokias dalis tiksliau padalint
Kad tilptų į stiklainius ir į kvepalų buteliukus, į butelius nuo vyno
Kad amžinai stovėtų man ant palangės
Ir juose lūžtų kylančios saulės šviesa.

bevertė sereikiškių poema

visos neišstudijuotos psichologijos

visa neiššaukta pikta muzika

rudeniniuose ausinukuose ir

porelėse tarp geltonų lapų

purvinose gatvėse

išvemtose šiukšliadėžėse

nublukusiuose plaukų dažuose

ir prakeiktose bažnyčiose

vilnonėse skarose slepiančiose šaltį

mažuose vaikuose

kurie dar nieko nesupranta

nemoka bijoti to, ko labiausiai reikia bijoti

ir tuose pačių sukurtuose pasiaiškinimuose

kurie nepadeda niekam

tik trukdo tau pačiam

tuose rytuose ir vakaruose

pamoksluose pamokymuose eilėraščiuose

žaliose akyse

savanoriškoje kančioje iliustruojančioje rudenį

visame blankume ir visame ryškume

sujauktose paklodėse

pasibaigusiame cinamone

nesikeikdami nemokėjom išsikalbėt

rankose kojose ir kvepiančiame kaklo linkyje

kelio ženkluose kurių nė vienas nemokam

tyloje kuri buvo tokia garsi

naujuose akorduose

ir senuose pažaduose

kurie reiškia daugiau, nei galėtume įsivaizduoti

purvinuose batų paduose

ir dulkėtuose delnuose

kaip mes kritom kritom kritom

pankroko garsais

nesuderintomis gitaromis

ir skylėtomis būgnų plėvėmis

vienatvė gąsdino labiausiai

ir tas nebuvimas skaudino beveik taip pat

kaip ir buvimas

nelegalus nelegalus nelegalus

kaip mentų mašinos galinėj sėdynėj

kur durys neatsidaro iš vidaus

prakeikta neteisybė, mes šaukėm

ir smėlis akyse iš vaikystės smėlio dėžių

ten nepasidalindavom kastuvėlio

o čia skauda daug labiau

kaip aš nemėgau rudens

dėl to paties niekada nebandžiau pjautis venų

kaip jum mirtis gali būt graži

tie raudonoj agonijoj krentantys lapai

tos bepritiškai klykiančios varnos

tie nauji sezonai plazminiuose telikuose

tas visas purvas po kojom ir širdy

kai niekur negali pabėgt

nes laisvės laukai olandijos autobanuose

atrodo netikri ir susapnuoti

o ir patys sapnai susipynę su realybe

kai nieko nebežinai

tu skęsti krenti lipi bėgi vėluoji

kažkam kažką sakai ir kažkas kažką tau tyli

ir cigaretėm pradeginti riešai

ir nuskusti savęs beieškančių draugių plaukai

ir apsimestinis vynas sausas baltas

nors nieko nebenori

tik apsikabint ir nepaleist

bet juk antras kartas tai bauda iki trijų šimtų

o darbo nėra

yra tik nepakaltinamos varnos

yra tai, kas nusibodo, yra tai,

ko niekad neturėjom

yra šiluma, slenkanti stuburo slanksteliais

yra melas visuose keturiuose kambario kampuose

žinoma, jei tik turi kambarį

o jis turi kampus

nes atrodo, kad gyvenam karuselėj

desperatiškame bėgime

kai net norisi apsiryt narkotikų

ir pragulėt purve, kuris ramunių pievom rodysis

o dar yra paskaitos

yra dėstytojai dekanai prodekanai

yra daug užrakintų durų

ir užsikimšę tualetai

vis dar yra besišaipanti motina viltis

kurios nepaskandini aštuntame bokale

tik iš pagarbos motinai,

nors kartais ir nebežinai,

kur tu, o kur tavo tėvai, proseneliai,

ir visa praeitis, kuri sukūrė tave

ir tai, kame dabar kapstais.

Išpardavimas

Aš neturėjau laikrodžio. Neturėjau nė vienų nesuplyšusių pėdkelnių. Nei vienoje kelionėje neturėjau plaukų šukų. O savo kambary – televizoriaus.
Aš vaikščiojau ratais.
Aš mokiausi mintinai. Mano galvoje tiksėjo tiksėjo tiksėjo.
Aš vis dar lietuje.
Aš vis dar iki kelių vandeny.
O rudenėja, rudenėja.
Aš uždengtom akim.
Aš užsidengusiom akim. Aš užsidengusi akis.
Aš prie lango, už lango, lange.
Aš vitrinose, o vitrinos tuščios. Tuščiose vitrinose tuščios vitrinos
ir aš tuščia tuščiose vitrinose.
Turėjau rankas. O rankos tuščios. Tuščios rankos tuščiose vitrinose.
Ir delnų antspaudai ant aprasojusio stiklo.

<...>

ant mažų sofučių
pritemdytuose kambariuose
kur ant žemės dulkės, o ant sienų rusvi gobelenai

ten mes dalindavomės greit paruošiamu maistu
ir eilėraščiais, ir šiltu alumi
ant mažų sofučių, ant pagalvėlių mažų

mes buvom muzikos garsai
buvom naktinės oranžinės miesto gatvės,
mes buvom pirmi ir dvylikti rytiniai autobusai

ten, kur neprasideda pavasariai
o vasaros dusina savo spengiančiu troškumu
ant mažų sofučių, vašeliu nertais užtiesalais

buvom užstrigusiais švarkelių užtrauktukais
ir ilgais neiššukuojamais plaukais,
nuo rankų nenuplaunamais koncertų bilietais

mažos sofutės buvo tokios minkštos
tokiomis itin patogiomis atkaltėmis
o vašeliu nerti užtiesalai mums derėdavo prie veido


tik spengimas ausyse
ardydavo mums savaime suprantamas metaforas,
spengimas nuo dviprasmiškų simbolių, tatuiruojamų mums ant kaktų