30.400.000 rezultatų

šio rudenio pradžioj, kitaip nei kada anksčiau,
valgiau savo žodžius pusryčiam ir pietum ir vakarienei
dalindavau juos raidėmis skiemenimis balsėm priebalsėm bet
sakinių iškramtyt nebemokėjau jie ištirpo susilydė ir dingo
nei iššaukt, nei iššnabždėt, nei išdainuot
tuo labiau.
sakiniai nuėjo su kitais sakiniais
į savo vienų vidurnakčio barus

anksčiau sakiniai mane mėgo
jie šokdavo rateliais su kitais sakiniais
ir guldavosi sakiniai su kitais sakiniais
į prozas, poezijas bei skambias frazes
ir šypsodavosi man sakiniai
nereikėjo nei kramtyti nei springti jais
kaip kad nutiko šio rudenio pradžioj

dabar sakiniai savo voro kojelėm lipa man per lūpas
bet visai ne tokie, kokių jų norėčiau
kaip piktosios laumės keisdavo kūdikius vaikystės pasakose
taip ir mano žodžiai, mano sakiniai atimti
o vietoj jų tik ta mona lizos šypsena
kuri velnias žino ką reiškia

(mona liza su voro kojelėm kyšančiom iš burnos)

. . .ir mano galvoje vakuumas
panašiai, kaip sudėjus visas spalvas, gaunasi balta
visiški vėjo verpetai suglostę karpatų kalnus
ir chaosas, iš kurio gimsta tvarka.
o sakiniai, matyt, išgyvena paauglystę
ir tiesiog taip sutapo, kad manoji irgi nesibaigia niekada
tokiu atveju, mes tiesiog laukiam,
kol iš besilaužančių raidžių pasirašys bent kiek vartotina knyga.

o garsas tyloje, kaip ir tyla garse

žaidimai

- - -
ant tavo veido gulėjo pasiansas
karaliai uždengę akis,
karalienės užčiaupusios burną,
berniukai į kaktą susmeigti
visi keturi, dar plius vienas sukčiaujantis.
ir žaidėt pasiansą tylomis
kojas sumerkę į ežerus
ant tavo pilvo stovėjo bokalai
karts nuo karto vis nugeriami
o tarp jų – per maža peleninė
ir pelenai degino kortų (?) akis


o kažkas tau kažką vis dar sakė
ką darai taip, o kur nuolat gendi
ir gesdama, tuo pat ir užgesdama,
būdavai vandeniu jų pagiringoms naktims.
kadangi kažkas tau kažką vis dar sakė,
apsimesdavai kad nepavargsti vaidint
visų sudegusio teatro spektaklių,
juk vanduo iš pelenų padarys
padarys dažus karo kaukėms
piešt ant pavargusių ryto veidų
ir eisim paskutinio spektaklio
širdies gabaliukais vieni kitų pamaitint.
nors kažkodėl vistiek pagalvoju,
kažkam kažką bus dar proga sakyt,
juk mokykloj per istoriją grojom gitarom
ir karų pabaigos mums gili paslaptis.

@2009.01.kada

ištirpo sniegas ir užšalo gatvės

šaligatviai užšalo ir akys stiklinės

viskas viename ir niekas visame kame

turėtų galėtų arba mes norėtume kad

būtų

nurijau raktelį ir jis užstrigo gerklėje

brėždamas dusindamas ir kutendamas

iš vidaus kutendamas

kaip rytais glosčiau tavo kaklą

nuo šiurkštaus smakro iki kaklo duobutės

mes neskubėdavom

gyvatės rangėsi mano pilve

nesulaukdamos raktelio

kaip nenorėtas kūdikis

kaip charakiri

norėdamos suspaust jį savyje

ir suvirškint iki balandžio liūčių

supjaustyti piršteliai lėkštėje

ausytės, nosytės, kojytės

supjaustytos

iš malonumo, iš jausmo, o

virpantys kūnai tik kine

ir mano technika juk nuolat genda

tu susirgai ir tada susirgau aš

dar nesulaukus balandžio liūčių

gyvatės nugaišo pilve

ir negimė nei vienas kūdikis

mes pasidarėme rakčiuko kopiją

dirbtuvėse tilto gatvėje

sumokėjom 8 litus ir savo ateitį

taip ir liko neaišku

kodėl tu niekada nesakei man iki

o aš bučiuodavaus atsimerkus

The Special(s)

Savaitgaliais vakaras baigiasi ryte

Su nepažįstamais draugais iš kitų miestų

Geriam alų su degtine ir klausom regio

Pirmadieniais mūsų ieško darbas

Kartais – netgi šiek tiek sėkmingai

Antradieniais groja Blondie

Ir žiūrim į šviesom žibančius kaimynų langus

Trečiadieniais planuojam važiuoti į Trakus

Nes kažkada vaikiškai įsimylėję

Ten lakstem ant ledo ir mums užšalo alus

Alkoholis vyrą puošia

Vyrą ant žiebtuvėlio, parvežto iš Zagrebo

Rudens pradžioj

Su vyrais mes jaučiamės saugios

Nors jie ir miega po pušim

Pamėnkalnio gatvėj

Ketvirtadieniais norisi pabėgt

Vėl kažkur toli išvažiuoti ir nuodėmingai

Išsijungti telefoną skaipą emailą

Ir apgaulingai pasijusti svarbiems

O penktadieniai nevalingai gąsdina

Nes visad baisu, kad taip niekas ir nenorės

Susitikti išsipasakoti paskęsti narkotikuose

Kurių mes nė vienas nevartojam

Nebent laikytum narkotikais

Vaikišką norą būti apkabintam

Ir mergaitišką norą gražiai pasidažyti akis

Ir prieš užmiegant jų nenusivalyt

Savaitgaliai rudenį teikia vilties

Galvoji, grįši ryte namo, ir šildymas pagaliau

Bus įjungtas

Ir pirmadienį viskas bus kitaip, gal kiek šalčiau

Gal kiek tamsiau ir gal kiek pikčiau

Nei Blondie

Bet pirmadieniais juk viskas kitaip.

ne(,) šitaip

kai labai labai šalta, viskas krenta iš rankų
darbai, mintys, mylimi puodeliai
ir sedi sau durnas su motina viltim šalia
ji tavo galvą pasidėjus sau ant kelių ir glosto,
glosto šviesius plaukus
tik motinos moka taip glostyti plaukus
jokie žavūs nepažįstamieji taip negalėtų
ir seni pabodę savyje užsiciklinę mylimieji.
švelnus ir suglostytas išeini į gatvę
o čia lyja smulkus rudeninis lietus
praeiviai nekrenta į akis ir tau ramu,
jauties saugus, nes mieste jau temsta
ir praeiviai tėra tamsios beveidės figūros
su savo motinom viltim skubančios pro šalį.
norėtum prisėst surūkyt devynioliktąją cigaretę
bet vietoj suolelių telkšo balos ir tu nenori sušlapti palto
todėl tik eini tolyn link oranžinių žibintų
ir taip beeidamas pamiršti, kur turėjai nueiti.
lieki klaidžiot temstančiom gatvėm tarp tamsių beveidžių
figūrų pamatai dailią merginą, pagalvoji, visai neblogai su ja būtų atsibusti,
bet ji tamsi ir beveidė skuba pro šalį ir net nepažiūri į tave
tu tik tamsus beveidis praeivis praeivis pro šalį.
o žmonių languose dega šviesos
jie ten viduj valgo vakarienę, rašo eilėraščius
sėdi apsikabinę ir bučiuojasi, o kartais muša vieni kitus,
nes jei muša, tai myli o kur čia nemylėsi vienas kito tokiais vakarais...
kai kurie vakarais užtraukia užuolaidas,
kiti neužtraukia, nes neturi ko slėpti
tokie žmonės laimingesni, pagalvoji.
tu visada užtrauki užuolaidas, nes manai, kad tada žmonės galvos, jog turi ką slėpti.

daug žodžių

man nuo pat vaikystės sakė
užauk
daryk taip ir taip, bus geriau
geriau bus mum, o ir tau
geriau bus
sakė nedaryk to ir to
nesivartyk rasotoj žolėj
viena ir ne viena
nesivalkiok gatvėm vėliais vakarais
ypatingai viena
susitvarkyk –
drabužius batus galvą požiūrį gyvenimą
žiūrėk realiau į viską nes
susimausi pargriūsi numirsi
man nuo pat vaikystės sakė
prieš ką tu po galais maištauji
ir kodėl viską darai atvirkščiai
ne taip, kaip patiktų mums
sakė susiplanuok rytojų o dar geriau
visą ateitį
sakė susirask rimtą vyrą
su kuriuo auginsi vaikus
sakė susitvarkyk muzikinį skonį
ir baik pagaliau kvatot iš
nejuokingų dalykų
kurie nu visiškai nejuokingi
sakė būk rimta rimtai galvok
ir skaityk daug protingos literatūros
kurią vėliau galėsi cituoti
prie arbatos puodelio
ak, tiesa, ir negerk tiek daug
ribas reikia jaust, mesk rūkyt, svajot,
plasnot, skrajot,
išmok derinti spalvas ir nuotaikas
prie metų laiko
ir nustok dėt viltis į to nevertus dalykus
baik pagaliau apgaudinėt save
prieš veidrodį sakydama kad viskas
bus gerai
o tuo labiau, kad viskas
kaip yra taip ir turi būt
man nuo pat vaikystės sakė
į ką tu vis dėlto atsigimei,
ir dar, žinoma, ar tu taip specialiai
darai
ir bala žino, laiminga augau.

sunkiausia siužetas

sunkiausia buvo siužetas
nes pradžia – savaime suprantama
o dėl pabaigos per daug nesijaudinom
viską, kas per vidurį,
palikdavom švelniam atsitiktinumui
ir taip nesirutuliodavo
siužetas
o gal mes jo tiesiog nematėm

mums smegenis praplovė Holivudas
širdis užliejo Bolivudas
akis uždengė pavydas kaimynui
kurio žolė žalesnė ir kelias tiesesnis
mūsų siužetas užstrigo
ties septintu bokalu alaus,
mes keldavom daug tostų
jautėmės tom akimirkom iškalbingi
ir šmaikštūs seksualūs net
verti pagarbos

sakėm, kad tikrai meilei reikia ribos
žinojimo, kad ji netruks amžinai
tada išgyveni viską daug tikriau
bet kas norėtų tos ribos
nebūtų vestuvių ir negimtų vaikai
nebent netyčia
mama, i‘m a lil bit pregnant
nužudėm savo siužetą
ir patys mirdavom kasdien
bet tada nors pasijusdavom
matomi

kvaili buvom
idealistai, romantikai purvinais delnais
statėm tiltus nors
upės seniai išdžiuvę buvo
ir pieną gėrėm iš pakelių nugarom atsirėmę
į šaldytuvo dureles
dar kūrėm muziką nors
nei klausos turėjom, nei ritmą jautėm
tokį, kokį jausdavo visi kiti

mums sakė, kad be siužeto neturėsim
ateities
įsivaizduojat? ateities!
už ją visi jau parsidavė stoties gatvėse,
išsišaudė rajonuose
ir pasilaidojo makdonaldo drive inn‘uose
tarp dviejų bandelių
o mes neturėjom siužeto
neturėjom mes ir ateities
todėl tinklines pėdkelnes maudavomės savo malonumui
šaudėm tik akimis, o laidojomės
spalio vidurio geltonuose klevo lapuose.
juk sunkiausia - siužetas
o persistengti mums buvo ne pagal
prigimtį