Turiu pilnus stalčius nepublikuotos beletristikos.
Vaikystės susirašinėjimų su geriausiomis draugėmis,
Valentino dienos atvirukų,
apsakymų be pradžios ir be galo,
taip ir neišsiųstų laiškų.
tų geriausių draugių jau seniai nemačiau
viena, girdėjau, ten, kita ten, trečią kartą Senamiesty mačiau.
viena iš valentino dienos atviručių man labiausiai patinka
ant jos nubrauktas Kristinos vardas ir užrašytas mano
vyrai jau antroj klasėj apsisprendę nebuvo.
apsakymus bijau ir skaityt. prisimenu, vieną tokį sudeginau,
o pelenus nuleidau į tualetą - kad tik niekas nepamatytų.
tada man buvo trylika, bet aš kaip ir tie vyrai, nedaug tepasikeičiau.
laiškus tebelaikau tik todėl, kad nežinau popierinių adresų,
o kol visa tai perrašyčiau į emailą, išgaruotų bet koks girtumas,
vienintelis, be abejo, ir paskatinęs tai pradėt daryt.
tam pačiam stalčiuj filosofijos konspektai.
kad prisimint, ką rašinėdavom pirmam kurse ant paraščių.
ir kaip bėgdavom vidury paskaitos į kiemą, nes gaudavom sms iš tų,
šalia kurių atsibusdavom festivalių paryčiais.
dar stalčiuj guli bear beer bambalys - nuoširdžiai nesuprantu, kodėl.
galiu tik painterpretuot, kad, matyt, labai neprasto būta vakaro,
kuomet jį gėrėm.
mano stalčiai penki, o kekšiškas raktas tik vienas, ir tinka visiems.
o gal stalčiai kekšiški, o gal aš pati.
nebesupaisysi.
ne taip ir seniai, ieškodama kažkokio konspekto (???),
ištraukiau iš stalčiaus senus popierinius dienoraščius.
vienas lapas išplėštas, kitas įklijuotas,
matyt apsimetinėjau,
kad ir su gyvenimu taip galima daryt.
ir pilna visokiausių protingų dėdžių sentencijų,
pagal kurias vis bandžiau savas parašyt.
ten ir pirmi koncertai,
ir mėlynė po akim,
ir pirmi kartai negrįžtant pas mamą miegot.
vartant tuos juokingus dienoračius beldžiasi sentencijos
į galvą ir iš galvos
žiūriu, kad visada gyvenime man tiek nedaug reikėjo,
ir tai leido man krykštaut iš mažyčių džiaugsmų,
iš kitos pusės, nepagavus to žvirblio,
dvigubai darydavos pikčiau.
o kolega sako, kad aš saulės vaikas.
B52.
Pranešimai
