Šviesiaplaukė desperacija

Vakar bare mačiau desperaciją
Šviesiai dažytais plaukais
Gražią mergaitę
Prieš pat baro uždarymą
Siurbčiojančią baltą alų
Pro juodą šiaudelį
Čiauškančią per visą barą
Ir žvėriškai nenorinčią
Viena eiti namo.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Eina vienos į paskutinius seansus
O paskui šoka į pravažiuojantį taxą
Kuris iki Žirmūnų ją nuveš už
Penkiasdešimt aštuonis litus
Kodėl tokios gražios mergaitės
Lipa ne ant tų vyrų,
Nes jei vyras tas, lipt ant jo net nereik
O vyrai mandagūs
Galantiški ir simpatiški
Bet viskas tik verslas,
O gražioji mergaitė - du litai
Kai net valandinis trigubai didesnis.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Nelaimingos
Geria vienos vakarais
Verkia užtinusiom akim rytais
Eina pas nepažįstamus vyrus "arbatos"
Ir grįžta vienos namo paryčiais.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Nelaimingos
Jų liūdnos akys
Nors plati šypsena
Jų verkiantis balsas
Nors juokas skardus
Kodėl jos tokios vienišos
Kai atrodo, galėtų turėti bet ką.
Kažkas čia ne taip sutvarkyta
Gražios mergaitės,
Paskutiniai seansai,
Gal ir jos išsitrynė kai kuriuos numerius
Ir nebeturi kam parašyt
Išsitrynė numerius,
Nes nesugebėjo ištrinti žmogaus.

Tik nieko nesakyk

Aš visada turėjau pakirstinas kojas.
Jos taip lengvai pasikirsdavo,
nesvarbu nuo ko -
nuo vyno, pavasario, nepažįstamo vyro,
kuris kvėpuodavo man į plaukus
ir žadėdavo žvaigždes
blizgančiuose popieriukuose.

Man pakirsdavo kojas
nuo menkiausios frazės,
nuo vieno sakinio, žodžio,
jaustuko,
iš nesvarbu kieno lūpų,
Platono valstybė mane jaudino mažiau
nei pusė žvilgsnio
apsikeičiant artikeliais.

O žmonės to nesuprasdavo,
galvodavo, kaip aš,
pati šitaip daug kalbėdama ir retai
ką pasakydama,
galiu vertint vieną sakinį,
žodį, jaustuką.
Taip ir nesusišnekėdavom.
Tada aš daug rašydavau,
dėliodavau, perdėliodavau raides,
į gražiausius kalambūrus,
kad tik pamiršt tuos jaustukus,
nuolat pakertančius man kojas.

Aš atrodžiau laiminga.
Daug šypsodavaus, bučiuodama vis kitą ir kitą
alaus bokalą,
juokdavaus ir žvilgčiodavau vis per kitą
ir per kitą petį,
bet kai tik susidurdavau su tais sakiniais,
žodžiais, jaustukais,
artikeliais, balsiais,
priežodžiais, dūsavimais,
man pakirsdavo kojas, pakirsdavo,
ir likdavau sniego pusnyje
apsikabinusi kelius.