visa neiššaukta pikta muzika
rudeniniuose ausinukuose ir
porelėse tarp geltonų lapų
purvinose gatvėse
išvemtose šiukšliadėžėse
nublukusiuose plaukų dažuose
ir prakeiktose bažnyčiose
vilnonėse skarose slepiančiose šaltį
mažuose vaikuose
kurie dar nieko nesupranta
nemoka bijoti to, ko labiausiai reikia bijoti
ir tuose pačių sukurtuose pasiaiškinimuose
kurie nepadeda niekam
tik trukdo tau pačiam
tuose rytuose ir vakaruose
pamoksluose pamokymuose eilėraščiuose
žaliose akyse
savanoriškoje kančioje iliustruojančioje rudenį
visame blankume ir visame ryškume
sujauktose paklodėse
pasibaigusiame cinamone
nesikeikdami nemokėjom išsikalbėt
rankose kojose ir kvepiančiame kaklo linkyje
kelio ženkluose kurių nė vienas nemokam
tyloje kuri buvo tokia garsi
naujuose akorduose
ir senuose pažaduose
kurie reiškia daugiau, nei galėtume įsivaizduoti
purvinuose batų paduose
ir dulkėtuose delnuose
kaip mes kritom kritom kritom
pankroko garsais
nesuderintomis gitaromis
ir skylėtomis būgnų plėvėmis
vienatvė gąsdino labiausiai
ir tas nebuvimas skaudino beveik taip pat
kaip ir buvimas
nelegalus nelegalus nelegalus
kaip mentų mašinos galinėj sėdynėj
kur durys neatsidaro iš vidaus
prakeikta neteisybė, mes šaukėm
ir smėlis akyse iš vaikystės smėlio dėžių
ten nepasidalindavom kastuvėlio
o čia skauda daug labiau
kaip aš nemėgau rudens
dėl to paties niekada nebandžiau pjautis venų
kaip jum mirtis gali būt graži
tie raudonoj agonijoj krentantys lapai
tos bepritiškai klykiančios varnos
tie nauji sezonai plazminiuose telikuose
tas visas purvas po kojom ir širdy
kai niekur negali pabėgt
nes laisvės laukai olandijos autobanuose
atrodo netikri ir susapnuoti
o ir patys sapnai susipynę su realybe
kai nieko nebežinai
tu skęsti krenti lipi bėgi vėluoji
kažkam kažką sakai ir kažkas kažką tau tyli
ir cigaretėm pradeginti riešai
ir nuskusti savęs beieškančių draugių plaukai
ir apsimestinis vynas sausas baltas
nors nieko nebenori
tik apsikabint ir nepaleist
bet juk antras kartas tai bauda iki trijų šimtų
o darbo nėra
yra tik nepakaltinamos varnos
yra tai, kas nusibodo, yra tai,
ko niekad neturėjom
yra šiluma, slenkanti stuburo slanksteliais
yra melas visuose keturiuose kambario kampuose
žinoma, jei tik turi kambarį
o jis turi kampus
nes atrodo, kad gyvenam karuselėj
desperatiškame bėgime
kai net norisi apsiryt narkotikų
ir pragulėt purve, kuris ramunių pievom rodysis
o dar yra paskaitos
yra dėstytojai dekanai prodekanai
yra daug užrakintų durų
ir užsikimšę tualetai
vis dar yra besišaipanti motina viltis
kurios nepaskandini aštuntame bokale
tik iš pagarbos motinai,
nors kartais ir nebežinai,
kur tu, o kur tavo tėvai, proseneliai,
ir visa praeitis, kuri sukūrė tave
ir tai, kame dabar kapstais.
Pranešimai
