vijokliai - sienose neįrašyta

prisiminimai #1

2012-01-20T13:34:00.001+02:00

vėlyvas pavasaris,
temsta vėlai,
o švinta anksti.
aš dar dirbu bare,
švenčiam
kažkurio nepažįstamo draugo
gimtadienį.
gal trečią,
o gal jau ketvirtą ryto
tu atėjęs padedi man
iššluoti grindis,
surinkti taurių šukes
ir nuvalyti barą
nuo lipnių spirituotų dėmių.
tada mes geriam kokteilius
kuriuos man visada patiko maišyt
ir bučiuojamės ant minkštų fotelių
tais pirmais nedrąsiais bučiniais
tada pirmą kartą
kažką papasakoji apie save
(paskui jau sužinau, kad ne visai teisybę),
ir mes susirinkę
batraiščius, petnešėles ir švarkelių pamušalus
išeinam į auštantį šeštadienį.
prie operhauzo išgeriam nefiltruoto alaus,
paprašom taksisto prisidegti,
susirandam draugų.
pasileidus pirmiem troleibusam
einam miegoti
ir tu laikai mane už rankos
net neprašytas.

apie draugus

2012-01-05T20:00:00.001+02:00

draugai buvo toks dalykas,
ko vaikystėje maniau
niekada neturėsiu.
paskiau jų atsirado
daugiau ir daugiau
laikui bėgant mažėjo
paskui radosi iš naujo.
su draugais išbandėm
tiek daug pirmų kartų
su jais dalinomės paslaptim
juokėmės, verkėm,
prie progos vėmėm po krūmais.
aš nakvojau pas draugus
jie nakvojo pas mane
valgėm iš vieni kitų šaldytuvų
ir skolinomės maikes.
per draugus susiradom
antras puses
draugai davė nusirašyt
namų darbus
draugai užstodavo
prieš tėvus
kai tekdavo raudonuojant meluot
draugams rašėm laiškus
ir draugai rašydavo laiškus
už mus
su draugais gamindavom picas,
buritas, suši,
margaritas,
rūkydavom kaljaną ir gerdavom
raudoną vyną per kalėdas.
atrodė, kad jie visada bus šalia,
visada galėsi jiems paskambint,
arba jie paskambins,
ir jokia plyta negulės
ant širdies.
bet atsimenu,
pirmam kurse per filosofiją,
o gal dar mokykloj
mums sakė,
kad draugystė - tai mainai,
ir nei vienas draugaujantysis
nenori gero kitam.
tu duodi man, aš duodu tau -
taip viskas veikia.
ir kai kuris nors nebeturi ką duoti,
arba antrasis mano,
kad pirmasis duoda per mažai -
mainai baigiasi,
ir dalyviai išsiskirsto
į skirtingas puses.
kažkuris sentimentaliai
pakūkčioja,
kažkuris prigėręs
deda kitą į šuns dienas,
galiausiai viskas nurimsta,
belieka apriboti
informacijos prieinamumą feisbuke.

"kartais laimė guli šalia ir yra su barzda"

2011-11-23T13:59:00.001+02:00

tom naktim
sumišusiom su alaus kvapu
ir cigarečių dūmais įsiskverbusiais
mums į plaukus
tom naktim
kai visa suskęsdavau jame
tarp pūkinių antklodžių
ir tankaus kvėpavimo
tom naktim
kai jis šnibždėdavo man
kad mane myli
kad mane saugos
tom naktim
kai taip ir neužmigus
ateidavo rytas
ir jis atnešdavo atsigerti
tom naktim
kai norėdavau tikėti viskuo
kas vyksta
kas vyko
kas galbūt įvyks rytoj
tom naktim
jis buvo mano laimė
mano pilnatvė
mano nuodėmė ir
mano poreikis
mano kūno dalis
tom naktim
būčiau atleidus jam viską
būčiau atidavus jam viską
būčiau patikėjus bet kuo
tom naktim
jis buvo viskas
dėl ko pynėsi
mano paauglystės klystkeliai
dėl ko anksčiau nesugebėjau
užvert barų durų sau už nugaros
jis buvo viskas
ko aš jau nebetikėjau kada nors
turėt.

kaip subjektyvu

2011-11-17T04:31:00.001+02:00

jei dar neteko ketvirtą ryto
vienam gert ir
klausyt makejevo
tai dar turit kur gyvent

As he is out of the town

2011-10-28T15:06:00.001+03:00

Tokie tušti namai
Kai nebereikia laukti
šeštos valandos vakaro.
Tokia tuščia lova
Ir šitaip ilgu.
Atrodo, vienatvė
susisuko į merlinį gniužulą
ir užkimšo man gerklę
kiek žemiau gomurio.
Iš tos beprotybės
Išsipurškiu riešus
Jo kvepalais
Geriu kavą be pieno
Apsigaubus jo liemene
Užsistatau žadintuvą
Ankstyvai rytmečio valandai.
Sapnuose mane supa
Platūs maskvietiški bulvarai
Žmonės šneka
Man nesuprantama kalba.
Atbundu įsikabinus
Į juodą telefono ekraną.
Jaučiu, kaip meilės nuojauta
Plėšo iš manęs mėsos gabalus
Ir ryja juos savo plačia
Raudona gerkle.

Ryte

2011-08-30T08:08:00.000+03:00

Ankstyvi rytai
Kaip ankstyvi sprendimai
Po jų lieka rami tyla
Girdisi tik mano kvėpavimas
Kažkur šlapios paklodės
Kažkur dar šiltas kavos puodelis
Girdisi pro langą
Pravažiuojančios mašinos
Kaimynai chroniai miega
Kas po balkonu
Kas pataikęs į lovą
Aš vartausi tarp pagalvių
Užrakinusi duris iš vidaus
Išgėrusi pertusino
Antrą dieną nieko normaliai nevalgiusi
Susivėlus ir nepasidažius
Nei nuoga nei apsirengus
Po truputį kyla saulė
Tuoj kambary taps per daug karšta
Tada dušas ir cigaretė ir
Kaltūnų išvėlimo varžybos
Man patinka ankstyvi rytai
Kai niekur nereikia
Ir nieko nereikia
Ir dar jaučiu bučinius
Sau ant pečių.

pagaminta virtuvėje

2011-07-27T11:48:00.001+03:00

namų šeimininkė
klauso hardcoro
kepa citrininį morenginį pyragą
tokį kokį kepa
nusivylusios namų šeimininkės
šita dar nenusivylusi
aukštai susirišus
nešukuotus plaukus
be prijuostės
ir be šlepečių
purvinais padais
nusigramdžiusiu nagų laku.
namų šeimininkė
išgėrusi rytinę kavą
paklojus sujauktą lovą
išvalius katės numyžtas grindis
ji nori būti programuotoja
valdyti css kodus
bet tik užsitraukia
pusę cigaretės balkone
tarp šviežių bazilikų
skleidžiančių svaigų kvapą.
namų šeimininkė
sudariusi prekių sąrašą
surišusi šiukšlių maišą
išeina iki artimiausio ikiuko
per mašinomis sruvenančią gatvę
ji nieko negalvoja
namų šeimininkės nieko negalvoja
nebent - jos nusivylusios
namų šeimininkės.

ankstyvi vasaros rytai

2011-07-14T10:22:00.001+03:00

vieną vasarą nutilo
visi į ausis
be perstojo šnabždėję
balsai.
tapo taip tylu
kad jaučiau širdies plakimą
ne tik savo.
tą vasarą
nenusidėvėjo nei viena
pora batų
ir naktys nebuvo
nuodėmingos.
tą vasarą norėjosi
liesti save
ir kitus
užsimerkus
braukti pirštų pagalvėlėmis
per pašiurpusią odą.
tą vasarą aš pasiklydau
savo praeities spintose
man už plaukų graibstydavo
nuobodžiaujantys skeletai.
jei kada būčiau
pradėjus vartot narkotikus
tai tik tą vasarą.
bet kiek per tvanku buvo.

nutilus balsams
tapo jau per daug tylu.
gal todėl
kad turbūt tikėjaus muzikos
užpilančios
sielos kampučius.
muzika negrojo
nes pati negrojau
skendėjau tyloje
ir bandžiau apsispręsti
orgazmas čia ar agonija.
o gal koks keistas
fetišas.

tą vasarą buvau laiminga.
be muzikos, be narkotikų.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
pro namų langus
pravažiuoja troleibusai.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
skamba šaukšteliai
į kavos puodelių šonus.
girdėjau,
kaip ankstyvais rytais
lūpos prisiliečia
prie mano lūpų
linkint geros dienos.

pertraukėlė

2011-07-01T15:04:00.002+03:00

kartais būna taip,
kad pripranti prie
fucked up situations
ir tada retsykiais
kai aplink nebebūna tų
fucked up situations
nebežinai ką daryti.
svarstai įvairius variantus
gal atlošti galvą ir mėgautis?
gal susikurt kokią bėdą?
gal papult po mašina?
arba po traukiniu?
gal susilaužyti koją?
arba ką nors sulaužyti kam nors kitam?
žmonės tokios komplikuotos būtybės
tik kai supiesi sūpynėse
po žvaigždėtu senamiesčio dangumi
arba atsibundi nuo tylaus kvėpavimo į ausį
supranti kad kiekvienas smėlio laikrodis
prieina savo valandos pabaigą
tada belieka atsikvėpti
ir nustoti formuluot.

aš bijau vaikščiot į pasimatymus

2011-05-30T09:19:00.001+03:00

prisimenu, džiaugiaus, kai užaugau.
galėjau eiti vėlai miegoti,
miegoti ne namie,
nemiegoti iki ryto.
galėjau rengtis kaip norėjau,
dažytis kaip norėjau,
puoštis kaip norėjau.
galėjau sakyti ką galvojau,
nedėlioti kablelių prieš "kaip",
galėjau bendrauti su kuo norėjau,
mylėtis su kuo norėjau,
eiti kur panorėjus,
grįžti kada panorėjus.
prisimenu, džiaugiaus, kai užaugau.
atėjo tiek laisvės,
saldžios nepriklausomybės,
saldžiarūgštės atsakomybės.
buvau pati sau, sau pati,
tokia, kokios norėjau,
niekam nebepriklausiau
ir niekas man nenurodinėjo,
nieks nelaikė manęs pririštos
tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
mano mintys buvo mano mintys,
mano laukiniai arkliai,
su tam tikrom išimtim,
kurias, tam tikram laikui prabėgus,
užrakindavau dėžutėn,
o raktą išmesdavau į Vilnelę.
ir vėl būdavau pati sau, sau pati,
tokia, kokios norėjau.
todėl buvau tokia atsargi su tais raktais.
jausdavaus saugi,
kai jie gulėdavo Vilnelės dugne.
nekildavo nereikalingų klausimų,
nereikėdavo galvoti atsakymų,
nereikėdavo daryti to, ko nenoriu,
kur nenoriu, kada nenoriu, kaip nenoriu.
rengtis kitaip, dažytis kitaip, eiti kitur,
grįžti kitur, grįžti kitaip,
kalbėti kitaip, atrodyti kitaip,
leisti laiką kitaip,
gerti kitokius gėrimus,
gerti su kitokiais žmonėmis,
gerti kitose vietose,
nebepriklausyti tik sau.
mintys parištos ant virvelės,
o kur raktelis - ne pas mane.
bijojau to ir kartu žinojau,
kokia slogi neišvengiamybė
susijus su ta virvele,
su tom parištom mintim,
jausmais, drugeliais,
viltim, svajonėm,
kitais kliedesiais.
kai "mes" pramuša "aš"
ir nebežinai, ko pati nori.
vakarais aš to norėjau,
rytais kratydavaus,
rūkydavau cigaretę po cigaretės
ir mano galvoj sukdavosi
Enter the Void juosta.
prisiminiau, kaip buvo,
kai pirmą kartą užkibau,
tada dažiaus akis ir galvojau,
"o kažin, jam patiks?"
prisimenu tą nešvarų veidrodį
namelyje ant ratų.
tada man buvo septyniolika,
ir nuo to daug vandens ir
ne vandens nutekėjo,
bet taip niekas ir nepasikeitė,
nes būna, kad niekas
taip ir nepasikeičia,
ir jokia Vilnelė neapsaugos.

anti-akademika

2011-05-21T15:39:00.003+03:00

Kaip galiu parašyti bakalaurinio išvadas,
Jei tokių nepasidarau gyvenime?
Mano dėstymas sumišęs su įvadu,
Karts nuo karto iššoka dalelė summary,
Niekur nėra sąvokų žodyno,
Tikslas pasislėpęs uždaviniuose,
O uždaviniai persmelkti tezių ir hipotezių.

Pagaunu save išjungiant tą smegenų dalį,
Kuri atsakinga už išvadas,
Už kokią nors visko, kas vyksta, sampratą.
Aš tik užmerkiu akis ir plaukiu
Su perpūsta nugara,
Mėlynėm ant kojų,
Skaudančiais protiniais dantimis,
Plaukiu ir lengvai skęstu,
Tačiau plaučiai prisipildo vandens
Ir staiga, netikėtai, iš niekur nieko,
Tampa labai malonu.

Nenoriu rašyti išvadų.
Nei darbe, nei gyvenime,
Nenoriu planuoti, ir paskui nusivilti,
Tik sukuosi ekspromto karuselėj,
Ir staiga, netikėtai, iš niekur nieko,
Tampa beprotiškai gera.
Ir kelis kartus iš eilės
Mes užbučiuojam tuščias rytines gatves,
Niekas nepriklauso niekam,
Niekas nėra kažkieno,
Nėra išvadų ir metodų,
Tik žemėti susiglaudę delnai.

fuck me, i'm a fairy

2011-05-08T03:32:00.003+03:00

senamiesčio gatvės apkabinusios mano pečius
tą trapią minutę, kai einu ir svarstau,
o gal svarstau ir einu,
tyliai ir nelygiai mindydama plyteles
noriu bėgt pas svajonę,
kuri nesvajoja manęs,
palikus kažką,
išdrįsusį svajot manęs.

kokie mes nekonkretūs
ne todėl, kad gegužė,
todėl, kad visad norim ne to.

senamiesčio gatvės parveda mane namo
kaip apsibliovusį vaiką
iš karuselių anksčiau laiko,
laiko, kuris vaikui visad kitoks.

jausmas toks, lyg dėliočiau dėlionę,
dėlionę iš savęs,
nors detalių trūksta,
juk aš nevalgiau dvi savaites,
nesimylėjau dar daugiau,
neverkiau ant palangės iš vis nesuskaičiuojamą laiką
ir kas iš to?
kažko pasiilgau, kažką pamiršau,
kažką užrašiau ant sienos ten,
kur niekada negrįšiu.

ir mano netikėjimas kažkuo
suvalgė mano sielą,
cituojamos citatos
pavergė mano mintis,
jaučiuos tuščia,
nors pagaliau esu užpildyta
kažkuo apčiuopiamu,
o ne muilo burbulais.

garsais

2011-04-23T11:03:00.001+03:00

vyras piktu balsu
kaip užsukta plastmasinė beždžionėlė
be perstojo muša savo būgnelį
tarška, tarška, tarška
nuolat kažkuo nepasitenkina
savimi, moterimis, darbu
vyras išraudusiais skruostais
jam piktai šaukiant
skruostai dreba
kaip metalinė švytuoklė
amžino veikimo variklis
taukšt taukšt taukšt
putos drimba pro lūpas
vyrui bandant išgromuliuoti argumentą
bet juk argumentai
ir prisukamos plastmasinės beždžionėlės
no way to go.

vaizdais

2011-04-23T10:58:00.002+03:00

moteris patinusiu veidu
ir nesuprasi, šypsosi, ar ne
tik akys pavargusios
bet nesuprasi, liūdnos, ar ne
moteris šilkiniais plaukais
glostančiais neįdegusias mentes.

Again and again and again and again

2011-04-12T11:59:00.000+03:00

Mirksint kompiuterio kursoriui
Puikiai prisimenu Kingo romanus
Jį irgi kankindavo negalėjimas
Kaip ir mane
Negalėjimas parašyti
Negalėjimas padaryti
Negalėjimas galėti
Arba bent jau užsimiršti.

Kai vienintelė mintis
Ir vienintelis prisiminimas
Paskęst tekėjime
Ir žydėjime
Kai ištirpsta minia
Ištirpsta žmonės, laikas, lubos, sienos
Ir suminkštėja grindys.
O paskui ateina kita diena
Dieną keičia kita diena,
Dienos susisuka į savaites
Įkaista laikrodžio rodyklės
Tarp visų tų, kurie neištirpę minioje
Tik dūsta patys nuo savęs.

Juk ne vienerių metų mokslas
Skatino analizuoti,
Piešti grafikus ir lenteles
Dėlioti pliusus ir minusus
Viską pasverti
Daryti taip, kad būtų mažiausiai skriaudos.
Bet kartais viskas taip susipainioja,
Ir atsibundi susivarius peilį į pilvą –
Žiūri žemyn ir dar šiek tiek pasukioji.
Ištrauki ašmenis ir aplaižai.

shallow but bold

2011-03-08T23:37:00.003+02:00

Kaip reaguoti į žiaurų vyrą
Gyvenimas šūdo krūva
Vyrai čiulpė mergų papus -
Tokie štai keywordai
Atveda į vieną blog'ą
Kur sumišus tapatybė
Ir žalingi įpročiai
Skalauja upių krantus.
O upės, kaip ir aš
Kartais - kaip mes -
Šalia, bet niekada kartu.
Ir mes žiūrim enter the void
Klausom sexy sushi
Geriam alų
Kalbam apie vyrus
Tuos, kurie nekalba apie mus.
"Aš niekada neturėjau vaikino"
"Tai geriau, nei būti nekaltai"
"Man nusibodo miegot su bet kuo"
"Tai geriau, nei už seksą mokėt"
"Ar aš negraži?"
"O aš nemoku flirtuot?"
"Visi jie vienodi"
"Neturiu ką apsirengt"
...
Ir imu pastebėt,
Nebemėgstu tų šnekų,
Nebepasakoju taip dažnai,
Ką veikiu su vyrais, ir kuriais,
Tuo labiau nepasakoju
Apie moteris,
Jaučiuos išsikalbėjus,
Ir kaip niekad tuščia.
O internetinis patarėjas
Ima ir išmeta patarimą
"Padaryk atvirkščiai,
Nei kad paprastai darytum".
Ir aš imu isteriškai kikenti,
Paskui apsipilu ašarom,
Galiausiai surūkau tris cigaretes
Pakeliui kažkur,
Ir viskas lieka po-se-no-vei
Bet man patinka po-se-no-vė,
Man patinka Merilinos quotations
Ir nelaimingi porų santykiai aplink.
O kai žiūriu į gražų girtą miegantį vyrą
Nesvarbu, ką galvoju, bet žinau tik,
Gerai, kad jis ne mano,
O aš ne jo.

Šviesiaplaukė desperacija

2011-02-24T12:13:00.002+02:00

Vakar bare mačiau desperaciją
Šviesiai dažytais plaukais
Gražią mergaitę
Prieš pat baro uždarymą
Siurbčiojančią baltą alų
Pro juodą šiaudelį
Čiauškančią per visą barą
Ir žvėriškai nenorinčią
Viena eiti namo.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Eina vienos į paskutinius seansus
O paskui šoka į pravažiuojantį taxą
Kuris iki Žirmūnų ją nuveš už
Penkiasdešimt aštuonis litus
Kodėl tokios gražios mergaitės
Lipa ne ant tų vyrų,
Nes jei vyras tas, lipt ant jo net nereik
O vyrai mandagūs
Galantiški ir simpatiški
Bet viskas tik verslas,
O gražioji mergaitė - du litai
Kai net valandinis trigubai didesnis.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Nelaimingos
Geria vienos vakarais
Verkia užtinusiom akim rytais
Eina pas nepažįstamus vyrus "arbatos"
Ir grįžta vienos namo paryčiais.
Kodėl tokios gražios mergaitės
Nelaimingos
Jų liūdnos akys
Nors plati šypsena
Jų verkiantis balsas
Nors juokas skardus
Kodėl jos tokios vienišos
Kai atrodo, galėtų turėti bet ką.
Kažkas čia ne taip sutvarkyta
Gražios mergaitės,
Paskutiniai seansai,
Gal ir jos išsitrynė kai kuriuos numerius
Ir nebeturi kam parašyt
Išsitrynė numerius,
Nes nesugebėjo ištrinti žmogaus.

Tik nieko nesakyk

2011-02-04T17:05:00.000+02:00

Aš visada turėjau pakirstinas kojas.
Jos taip lengvai pasikirsdavo,
nesvarbu nuo ko -
nuo vyno, pavasario, nepažįstamo vyro,
kuris kvėpuodavo man į plaukus
ir žadėdavo žvaigždes
blizgančiuose popieriukuose.

Man pakirsdavo kojas
nuo menkiausios frazės,
nuo vieno sakinio, žodžio,
jaustuko,
iš nesvarbu kieno lūpų,
Platono valstybė mane jaudino mažiau
nei pusė žvilgsnio
apsikeičiant artikeliais.

O žmonės to nesuprasdavo,
galvodavo, kaip aš,
pati šitaip daug kalbėdama ir retai
ką pasakydama,
galiu vertint vieną sakinį,
žodį, jaustuką.
Taip ir nesusišnekėdavom.
Tada aš daug rašydavau,
dėliodavau, perdėliodavau raides,
į gražiausius kalambūrus,
kad tik pamiršt tuos jaustukus,
nuolat pakertančius man kojas.

Aš atrodžiau laiminga.
Daug šypsodavaus, bučiuodama vis kitą ir kitą
alaus bokalą,
juokdavaus ir žvilgčiodavau vis per kitą
ir per kitą petį,
bet kai tik susidurdavau su tais sakiniais,
žodžiais, jaustukais,
artikeliais, balsiais,
priežodžiais, dūsavimais,
man pakirsdavo kojas, pakirsdavo,
ir likdavau sniego pusnyje
apsikabinusi kelius.

Apie rašytojus

2010-12-27T12:25:00.001+02:00

Neįsivaizduoju neišgeriančio rašytojo.
Nesukaliojančio brendžio brendinėj taurėj.
Neišraukiančio raukšlelės kaktoj nuo degtinės.
Nepastatančio bokalo po paskutinio gurkšnio kiek garsiau.
Taukšt, aš jau, baigiau.
O dabar dar po vieną.
Neįsivaizduoju nesužeisto rašytojo.
Neturėjusio mėlynių po akim, po šonkauliais.
Nė karto nesuskaldyta širdim.
Nesusivėlusiais plaukais.
Neįsivaizduoju nelaimingo rašytojo.
Taip, tikrai, neįsivaizduoju.
Nors taip pat neįsivaizduoju rašytojo,
neatrodančio nelaimingu.
Bent kartais.
Sukaliojant brendį brendinėj taurėj,
Kai už lango sninga šaltos snaigės,
ir pamestos paskutinės pirštinės,
todėl šalta išeit parukyt.
Rašytojas suraukia antakius ir lėtai taria
"šūdas"
Šalia sėdintis kolega irgi suraukia antakius
Ir lėtai palinksi galva.
Neįsivaizduoju rašytojo,
Kuriam sekasi rašyti, kai kažką parašyti reikia.
Ir kuriam galvoj nesimyli sakiniai,
Kai reikia daryti ką nors kita.
Nors neįsivaizduoju rašytojo,
Kuriam reikėtų daryti ką nors kita.
Tokie rašytojai yra ne visai rašytojai.
Veikiau blog'eriai,
susintetinti XXI-ojo amžiaus rašytojų potencialai.

Įsivaizduoju purviną rašytoją.
Juodom panagėm, nesiskutusį, žilais smilkiniais.
Flaneliniais marškiniais patamsėjusia apykakle.
Rašytoją, kuris nesinešioja nosinės
(ir tuo labiau vienkartinių nosinaičių),
cigaretes prisideginėja degtukais.
Kartais rašytojas rūko tabaką,
bet tas sukimo procesas jam kažkodėl nepatinka.
Tabaką veikiau sukasi blog'eriai.
Ir kuomet jie rūko prie baro durų
Ir kažkas garsiai pakomentuoja,
Kad kažkas čia skaniai kvepia,
Blog'eris nesutrinka,
Jis šypteli ir šūkteli
"čia matyt aš".
Rašytojui daug labiau tinka sakyti
"šūdas" nei "čia matyt aš".

Neįsivaizduoju vienišo rašytojo.
Nors taip pat neįsivaizduoju rašytojo,
Kuris retsykiais neatrodytų vienišas.
Galėdamas turėti bet kurią moterį
vien ištaręs frazę "esu rašytojas",
Rašytojas daug dažniau pasirenka sakyti "šūdas".
Neįsivaizduoju rašytojo, neturinčio humoro jausmo.
Net "šūdas" laiku ir vietoj
Jam garantuotų bet kurią moterį.
Neįsivaizduoju storo rašytojo.
Rašytojas jau geriau parašys naują novelę
Nei nueis į parduotuvę iki uždarymo.
Tačiau rašytojas dažnai nueina į parduotuvę po uždarymo.
Todėl jis visada turi porą trejetą butelių
pasilikęs virtuvės spintelėje.

Nežinau, kas iš tiesų yra rašytojas.
Tai kažkas tokio, kaip Lochneso pabaisa.
Visi žino, kas yra Lochneso pabaisa.
Jos vardu vadinami restoranai,
kai kurie vyrai taip vadina savo pimpalus.
Bet jeigu kas nors iš tiesų pamatytų
Lochneso pabaisą,
Veikiausiai net nepalaikytų jos Lochneso pabaisa.
Taip ir su rašytojais.
Galima savo vidutinio amžiaus meilužį laikyti rašytoju.
Galima net ir save laikyti rašytoju.
Žinoma, nepamirštant pabrėžti,
Jog tu nežinai, kas yra rašytojas.
Anksčiau ar vėliau viskas ims priminti
VHC forumus,
Tačiau rašytojai nepasiduoda.

ir ji žiūrėjo į išjojantį bernelį, nors iš tiesų žiūrėjo į arklio užpakalį

2010-11-15T10:27:00.003+02:00

o mes gėrėm žalias
devynias dienas
mylėjomės garsai
mylėjomės tyliai
su muzika, polėkiu,
už pinigus,
prašėm atleidimo,
nors netikim dievu,
laukėm stebuklo,
nors bijojom gyvent,
gesinom kancarus
į baro duris
pigiais paryčiais,
brangokom naktim,
pardavėm sielą,
nors netikim velniu,
prakeikėm draugus,
tikėjomės žaibo
iš giedro dangaus,
nors žinom,
kad Naglis -
tiktais personažas,
kaip Jonukas, Gretutė,
kaip Snieguolė ir
septyni nykštukai.
Ir atsukome laikrodžius,
o tada atsisuko
viskas prieš mus,
varžteliai galvoj,
vyriai duryse,
nieks nebegalėjo
įeiti tyliai,
nors mes jauni ir gražūs,
nieko blogo nepamatysi,
išgerk kartu,
parūkykim psychbary,
prisipažinkim nuodėmes,
slaptas mintis, fetišus,
kaip mum patinka,
kur ir su kuo,
palikim "kodėl".
po devynių dienų
atėjo dešimtoji
perskaitėm girtus laiškus
ištrynėm išsiųstus sms'us
ištrynėm neišsiųstus sms'us
ištrynėm sms'ų juodraščius
ir sėdom skaityt
protingų vyrų teorijų
nes Naomi Klein tipo
neobjektyvu.

Kitų moterų vyrai ir niekieno vaikai

2010-10-23T09:59:00.000+03:00

Negalima kaltinti kitų žmonių.
net jeigu ir labai norisi kaltinti.
būdamas pats dėl visko kaltas,
vis tiek nori kaltinti kitus.
kad jie kažko nepadarė,
nepasakė, ne ten pažiūrėjo.
kažkur nuėjo, o tu norėjai,
kad būtų kitur nuėję.
ne tuos mylėjo,
ne apie tuos kalbėjo,
ne tais tikėjo,
ne su tais mylėjosi.

iš to kyla baisiausias pavydas
nerimas ir visos kitos ligos
fiziologinės, emocinės,
išsigalvotos.
vienas ligas gydo dietos,
kitas ligas gydo piliulės
arba antibiotikų injekcijos,
trečias ligas gydo,
liaudiškai tariant, meilė.
visas jas apgydo alus
(arba nol semke jei jau šitaip)
apgydo ir dar labiau įsendina.

šiąnakt sapnavau, kad turiu vaiką.
mažą bernioką dryžuotu megztiniu.
man jis patiko,
tiek sapne, tiek atsibudus.
lakstė kažkur,
visai patenkintas,
neatrodė nuskriaustas,
neišmylėtas, dar kažkoks nelaimingas.
turbūt čia viskas iš to noro įrodyti,
kad galėčiau užauginti vaiką
be tėvelio, be pinigų,
be namo, be medžio, be mašinos,
gal su entuziazmu.
kaip tyčia šiuo metu man
tikrai negresia būti nėščia.

negalima kaltinti kitų žmonių.
kad jų nėra šalia, kai tau jų norisi,
kad jie būna su kitais žmonėmis,
kai tau jų norisi,
kad jiem norisi tavęs,
kai tau jau nieko nebesinori,
negalima kaltinti kitų žmonių.

makaliūšas

2010-10-03T14:53:00.001+03:00

Keblu tai reiškia komplikuota.
teatralizuota, užtušuota,
sugėdinta ir susigėdinta,
primeluota, pagražinta,
nenorėta įskaudinti,
nenorėta prastai pasirodyti,
norėta patikti ir pasitikti
prie lauko staliuko
parūkyti kartu ir
paskui pasibučiuoti
bučiuotis pasibučiuoti
paimti už rankos
o laikrodžiai tiksi, tiksi..
norėta kažką suprasti
keblu tai komplikuota
mes prie to pripratę
kaip prie lengvo chuliganizmo
kai visas miestas
nukabintas kamerom,
o mums kas, mums nieko.
taip pat nieko,
kaip ir atsakymų nieko
nėra atsakymų,
nieko,
tik klausimai ir neatsakymai
neatsakyti smsai
neišgirsti skambučiai
praleistos progos
neišbandytos galimybės
mes kažko bijojom
mes kažko ne to norėjom
gal per daug tikėjomės
gal visai nieko nebesitikėjom.
keblu tai komplikuota.
vyrai bučiuoja moteris
arba atvirkščiai, moterys nekantrios
ne tie vyrai bučiuoja ne tas moteris,
ne tos moterys laukia ne tų vyrų
prie lauko staliuko
kai baras užsidaro
paimi už rankos
o laikrodžiai tik tiksi tiksi
tiksi tiksi tiksi
ir viskas labai
keblu
bet niekas nežino kodėl
retoriniai klaustukai
nutylėti sušukimai
neišbučiuotos lūpos
lengvi šiurpuliukai
dar niekas nepasakyta
niekas dar neišgirsta
už savęs nepasislėpsi,
pats nebūsi sau pasiteisinimas,
kad ir labai norėtųsi,
naktinis vilnius
tai ne naktinis realybės šou,
o mes ne gražuoliai aktoriai
nors gražūs, gražūs
naktį tarp lapų visi gražūs
nors gražus, gražus,
už savęs nepasislėpsi.
prakeiktas baras
dalijasi savo istorijom
išgramdytom ant tualeto durų
istorijos kartojasi
aš vis dar noriu kažką keisti
niekas nesikeičia
viskas taip pat
keblu keblu keblu.
tik rytai tokie patys
bar bar bar
sugrįžta į galvą vakar naktis
vos prasimerkus
susidėlioji sau puzlę
tada šypsais
o kaldrą ant galvos užsitrauki
nevalingai
keblu tai komplikuota
koldra ant galvos
ir šypsais šypsais
kokias keturias valandas
po prabudimo
kol dar neišgaravo
utena ir varniukai
kol dar neišgaravo
tol dar šypsais
tas keturias valandas
o paskui ateina
moralkės
klausimai be atsakymų
vizijos depresijos
skausmas galvos
skausmas po plaučiu
skausmas kairėj pusėj
gliukai lomkės
ir pachmielas
ir visa kita
ir bronchitas
ir sušalęs šonas
ir biški baimė
ir valstybinės paslaptys
ir išsitrink telefonus
kai eini gerti
ir dar draugai nesišneka
draugai supyko
nerašo per skaipą,
nerašo žinučių,
neskambina,
nieko neklausia,
manosi kad viską žino
bet iš tiesų jie viską žino
keblu tai komplikuota
kaip gyvenimas, kaip šitas įrašas,
kaip ism'o parkelis,
kaip varniukų bokalai,
kaip paimk mane už rankos,
kaip laikrodžiai tiksi tiksi tiksi,
kaip vyrai nebučiuoja moterų,
nes moterys nekantrios,
moterys keblios ir komplikuotos,
jos kitaip nemoka
arba nenori

savaime suprantama

2010-09-16T13:19:00.001+03:00

Visada rinkdavaus pačius keisčiausius
laisvuosius dalykus universitete.
rinkausi alergologiją, gotikinę literatūrą,
rinkausi budizmo filosofiją ir štai
pasirinkau pirmąją pagalbą.

ir visa tai taip velnioniškai susiję su manim.
štai per pirmą paskaitą sužinojau,
ką reiškia socialinė mirtis.
draugai, tai daug baisiau už biologinę mirtį,
daug baisiau už priešmirtinę agoniją.

kada tu gyvas, o kada jau miręs?
biologiškai, sociališkai, emociškai?
ką reiškia, kai tu kvėpuoji, valgai,
kai gali juoktis, gali mylėtis,
gali rašyt eilėraščius ir gali
laižyt varveklius kabančius nuo stogų.

ką reiškia, kai tu gali dirbti
ir kai gali mesti narbą nafik,
kai gali gerti alų iki paryčių
ir kalbėtis su nepažįstamais žmonėm
apie pimpalų tatuiruotes ant kaklo
ir apie sizifo darbus ir apie nieką
ir apie gal kažką.

ką visa tai reiškia?
visa tai, kas čia ir dabar neįvertinama
bet tik todėl, kad tai yra
taken for granted
čia didžiausia mūsų klaida, draugai.

kadaise aš gulėdavau vieno vyro
ir jo damos lovoj ir galvodavau,
kad jau tuoj bus septinta valanda ryto,
tuoj bus aštunta, tada devinta,
ir tada viskas baigsis.
tada viskas nebūdavo
taken for granted
tada viskas būdavo labai gyva
ir tuksėdavo galvon.

šiandien man atrodo,
kad taip turi būt visada
nesvarbu, ką tu darai -
ar valaisi dantis,
ar eini ta pačia gatve tuo pačiu
maršrutu
ar bučiuojies su tuo vyru,
o gal su kitu,
ar geri kavą su mylimiausiais draugais,
ar rašai pareiškimą išėjimui nafik,
ar bėgi iki traukinio
kol plyšta plautis,
nesvarbu,
niekada niekas neturi būti
taken for granted.

čia didžiausias šūdas
ir didžiausia nuodėmė.
prieš save ir prieš tą mažyti
varganą
trumpą bet beprotiškai gražų
mūsų gyvenimėlį.

o šiaip, la fa.
einu išeit iš darbo.
ir pasilaipiot po balas.

Asmeniniai daiktai ir kitos asmenybės krizės

2010-08-04T10:06:00.000+03:00

Dabar aš turiu espresso kavinuką
ir rytais geriu nuostabią kavą
su aštriu sirupu ir kardamonu,
šiek tiek kopijuoju buvusią darbovietę,
bet kas dar ko nors nekopijuoja.

Dabar aš turiu kitą darbą, į kurį
beveik niekada nereikia anksti keltis,
turiu šiek tiek lyšnų pinigų,
su kuriais galiu vėduotis karštą popietę,
arba kuriuos galiu vėsų vakarą pragert.

Dar aš turiu draugių, kurioms galiu papasakoti
visas savo baisiausas gėdas,
ir kurios palaukia, kol įleisiu jas į palapinę,
jos kartais būna tokios pačios kalės kaip ir aš,
ir todėl aš jas gal net kiek per daug myliu.

Turiu per daug girgždančią lovą
ir daug nenaudojamų numerių telefone,
turiu šimtą pagrįstų ir nepagrįstų baimių,
nesvietišką laukimą,
ir galbūt tai, ko labiausiai pasaulyje bijau.

Nes visada turėjau lengvabūdišką galvą,
vėjavaikiškų žaidimų,
daugybę "dabar padarau rytoj pagalvoju",
ir man visada patiko tokiai būti.
Kaip rašė Ivanauskaitė - jos juokiasi iš padorių moterų.

Nes visada buvau tokia,
apie kokias ji vieną kartą rašė,
glausdavau raudonus plaukus prie nepažįstamų pečių,
vėliau bėgdavau nuo jų ir nuo savęs,
ir dažniausiai man tai patikdavo.

Dabar aš turiu visą spintą pasekmių,
kai kurios man patinka,
kai kurios man labai nepatinka,
bet nepaisant mano preferencijų,
kas dieną jų randas vis daugiau.

Dar aš turiu saldymedžio kvepalus,
nuo kurių niekaip negaliu atprast
nuo tada, kai pirma mano simpatija
Tamstos berniukų tualete
man į ausį sakė, kaip skaniai kvepiu.

Bet kartais vyrams neužtenka
gražiai šnekėti,
o moterims kartais neužtenka
skaniai kvepėti.
Tačiau visa kita - tiesiog labai gerai.

vasaros gerklės nori dainuot

2010-07-05T21:34:00.000+03:00

visi mano geriausi vakarėliai baigdavosi ryte.
susisukus į kažkieno antklodę, pledą, miegmaišį
ar kokią pūkinę striukę.
ryte aš negalėdavau gerti kavos,
bet kepdavau skanią kiaušinienę,
su pomidorais, bazilikais, ir kiek per daug kario.
aš labai daug ieškodavau -
tiek receptuose, tiek savyje, tiek kituose.
kas tie kiti?
šešėliai, pobėkšmai, pragiedruliai ir sutemos.
tie kiti - niekas ir viskas. reliatyvumo teorijos.

ir mes gerdavom vyną iš nučiupinėtų taurių,
geriausiu atveju.
kartais pildavom tą vyną vienas kitam ant nugarų.
o aš niekuomet negalėdavu užmigti,
nes per daug būdavo baisu prabust.
ir fobija vorams palyginus su tuo, tik lašas jūroj.
lašas vyno butely.
aš bijodavau rytinių paukščių,
bijodavau rytinių troleibusų,
man visad rodydavos, kad visi žino tai,
ko greičiausiai net pati nebežinau.

aš buvau tokia paskendus,
tiek juose, tiek savyje, tiek naktyse ir rytuose,
aš budėdavau naktim,
aš miegodavau dienom,
užmerktom akim rašydama smulkias raides
stratifikacijos konspektų pakrašty,
kad tik niekas nepamatytų, ką aš ten rašau,
aš juk svarbi. svarbi?
o konspektus degindavau, raides tuo pačiu.

kažkada kažkur skaičiau, kad
"apie žmones nerašoma, su žmonėmis gyvenama".
tai ką aš tiek laiko veikiau?
laimingi žmonės nerašo, taip pat girdėjau sakant.
visi geriausi rašytojai
(nors kas kompetentingas vertinti rašytoją?)
buvo nusivylę gyvenimu, savimi,
vyrais ir moterim,
pinigais, ateitim, perspektyvom,
jie per daug gerdavo ir per daug rūkydavo,
pasileisdavo į prakeiktos kasdienybės verpetą,
o paskui rašydavo.
o mes skaitydavom.

ir po velnių, juos įvertindavo tik po mirties,
nes gyvi būdami jie nenorėdavo būti įvertinti.
gal ir jų geriausi vakarėliai baigdavos ryte.
nesvarbu, ar tik dviese su ta nučiupinėta taure,
ar dviese su nučiupinėta moterim,
ar su būriu laimingų žmonių, tarp kurių jie
jausdavosi vienišiausi.

Visi skaito savo knygas, tik mažai kas tai pripažįsta

2010-05-19T18:01:00.005+03:00

Turiu pilnus stalčius nepublikuotos beletristikos.
Vaikystės susirašinėjimų su geriausiomis draugėmis,
Valentino dienos atvirukų,
apsakymų be pradžios ir be galo,
taip ir neišsiųstų laiškų.

tų geriausių draugių jau seniai nemačiau
viena, girdėjau, ten, kita ten, trečią kartą Senamiesty mačiau.
viena iš valentino dienos atviručių man labiausiai patinka
ant jos nubrauktas Kristinos vardas ir užrašytas mano
vyrai jau antroj klasėj apsisprendę nebuvo.

apsakymus bijau ir skaityt. prisimenu, vieną tokį sudeginau,
o pelenus nuleidau į tualetą - kad tik niekas nepamatytų.
tada man buvo trylika, bet aš kaip ir tie vyrai, nedaug tepasikeičiau.
laiškus tebelaikau tik todėl, kad nežinau popierinių adresų,
o kol visa tai perrašyčiau į emailą, išgaruotų bet koks girtumas,
vienintelis, be abejo, ir paskatinęs tai pradėt daryt.

tam pačiam stalčiuj filosofijos konspektai.
kad prisimint, ką rašinėdavom pirmam kurse ant paraščių.
ir kaip bėgdavom vidury paskaitos į kiemą, nes gaudavom sms iš tų,
šalia kurių atsibusdavom festivalių paryčiais.
dar stalčiuj guli bear beer bambalys - nuoširdžiai nesuprantu, kodėl.
galiu tik painterpretuot, kad, matyt, labai neprasto būta vakaro,
kuomet jį gėrėm.

mano stalčiai penki, o kekšiškas raktas tik vienas, ir tinka visiems.
o gal stalčiai kekšiški, o gal aš pati.
nebesupaisysi.

ne taip ir seniai, ieškodama kažkokio konspekto (???),
ištraukiau iš stalčiaus senus popierinius dienoraščius.
vienas lapas išplėštas, kitas įklijuotas,
matyt apsimetinėjau,
kad ir su gyvenimu taip galima daryt.
ir pilna visokiausių protingų dėdžių sentencijų,
pagal kurias vis bandžiau savas parašyt.
ten ir pirmi koncertai,
ir mėlynė po akim,
ir pirmi kartai negrįžtant pas mamą miegot.

vartant tuos juokingus dienoračius beldžiasi sentencijos
į galvą ir iš galvos
žiūriu, kad visada gyvenime man tiek nedaug reikėjo,
ir tai leido man krykštaut iš mažyčių džiaugsmų,
iš kitos pusės, nepagavus to žvirblio,
dvigubai darydavos pikčiau.
o kolega sako, kad aš saulės vaikas.
B52.

viduriukas

2010-02-13T13:03:00.002+02:00

Aš niekada nebuvau šimtas procentų.
gal jos ir teisios, kad tai mano klaida.
nebuvau ir keturi procentai.
dažniausiai apsistodavau ties septynetu,
jei kalbėsim apie dešimtbalę sistemą,
ir ties septyniasdešimt-keliais,
jei kalbėsim apie procentinę sistemą.

Aš niekada nebuvau šimtas procentų,
nes mano įgimtas komunizmas širdy
giliai giliai vis dėlto leido man dalintis.
aš nemokėjau lipti per galvas
ir nemokėjau šliaužiot po kojom.
nemokėjau surizikuot taip, kad
galiausiai liktų šimtas.
arba nieko.

aš buvau kaip mivinkos makaronai.
instant idėja, instant jausmai, instant skausmas,
nors visad turėjau geresnę kulinarinę idėją galvoje.
gal jos ir teisios,kad tai mano klaida.
gal nereikėjo galvoti, kad
geriau 7 rankoj, lovoj, sąsiuviniuose,
nei 10 susapnuotoj svajonėj.

gal aš ir teisi, kad
ta baimė negauti šimto procentų
ir leido man tiesiog nebandyt.
aš ir nebandžiau. aš išlavinau ranką ir
vis numodavau, numodavau,
nutylėdavau
tikėjaus, kad "na gal ir taip viskas susipras".
nesusiprato.
gal jos ir teisios.

piktos mintys, rastos tarp konspektų

2010-01-15T17:08:00.007+02:00

ištisinė harmonija. mintys ir veiksmas.
perversmai ir šalti lašai ant plaukų.
kaip tau patinka? ir aš, veidu į žemę.
asfalto poemos. rudenį bevertės.
dar būna žvakės, kai kaštonai jau nubyra.
ir 220 mūsų pirštais sunertais.
laipsniai rūsiuose tamsiuose.
ir uždengti veidai. laikrodžiams tiksint.
įkyriai įkyriai judant rodyklėms.
kai patys seniai pasimetėm skaičiuot.
šaltas prakaitas ant karštų nugarų.
masažas, nuslystantis delnais.
kas tau patinka? ir aš, pėdom į bokalų šukes.

Tėvas, vyrai ir baletas

2010-01-01T13:25:00.005+02:00

Nors su tėvu niekada nesutariau itin gerai
Jis buvo vienintelis vyras, atnešęs man šampano į lovą
Ir nors jis buvo vienintelis vyras, dėl kurio šitiek verkiau
Jis buvo ir tas, kuris padaręs namuose teismo salę,
Išmokė mane už save pastovėt

Tėvas visad sakydavo, kad prapulsiu tokia, kokia aš esu
Ir išgerdavo dar vieną tabletę
O aš šokau baletą, kai man buvo septyneri
Ir mano pirma meilė buvo ilgaplaukis tėvo draugas,
Kaskart atnešdavęs man saldainių, kai ateidavo į svečius

Ir nors tėvas manęs neišmokė nei plaukt, nei būti dama,
Jis išmokė netylėt, kai turiu ką pasakyt
Nors tie žodžiai, iš pat mažens,
Kaip ir dabar,
Plaukdavo dobilų pievom,
Ir man ne raidžių junginiai, o jausmas buvo esmė

Mano tėvas visad buvo tvarkingas žmogus
Rimtas, teisingas, išlygintais marškiniais
O mano visi vyrai buvo plevėsos
Iš išvaizdos, arba širdy
Gal juose ieškojau to, ko niekad negausi
Šokdama baletą

Man tėvas yra pasakęs, kad tokia, kokia esu
Niekada nesusirasiu vyro
Kuris mane vestų, gerbtų ir mylėtų
Ir aš, kad pateisinti tuos jo žodžius,
Niekada ir neieškojau tokio vyro
Nors gal būtent to man ir trūko –
Nustot šokti baletą savo galvoj
Išsilyginti marškinius
Ir užsidaryti į dėžę
Kurią tokie, kaip tėvas, vadina „namais“

- - - Ir nebegerti šampano ryte
Pasitrumpinti plaukus
Net nebesibučiuot lietuje
Ir pagaliau pradėti „gyventi“ - - -

prieškalėdinis Hate'as

2009-12-20T16:30:00.004+02:00

Per paskutinį mėnesį į Gatves atėjo žiema

O mane dažnai nuo visko vimdo

Nuo sentimentalių blog‘ų įrašų apie atsiprašymus, liūdesį, ilgesį

Nuo sniego ant kaimynų namo stogo ir šuns pėdsakų kieme

Nuo naujo spellerio worde, kuris taiso kalbos kultūrą

Aš peršalau kaip kiekvieną žiemą, ir seniai buvau tūse,

Kuriame atsibusčiau ant grindų

Vėl nežinau, kur švęsti naujuosius, ir mane vimdo, kad niekas

Nežino taip pat

Pagaliau vėl nusipirkau raudono nagų lako,

Bet mane vimdo, kad jis primena vasaros dienas

Ir vėl reikia visiems pirkti dovanas,

Pakuoti dovanas į spalvotus popierėlius,

Rašyti atvirukus, laiškus,

Persiuntinėti iš giminių gautas grandinines žinutes

Kadangi neturiu darbo, į kurį galėčiau pabėgti,

Reikia marinuoti lašišas,

Iš sandėliukų traukt konservuotus baravykus

(ir prisimint, kaip ten buvo gražu tą vakarą miške)

Pjaustyti morkas bulves agurkėlius

Ir visa tai skandint majoneze

Druska, pipirai, druska, pipirai, pipirai

Širdyje

Reikia nepamiršti išsiplauti iš po lovos dulkes

Kad nauji metai neskęstų praėjusių purve

Bet visi turbūt tik šyptelėtų,

Aš taip sau sakau sakau sakau kasmet

Norėčiau Kalėdas sutikti pusnyje

Nors vis dar netikiu, kad iki 25-os jos nenutirps

Norėčiau gerti karštą vyną iš termoso,

Arba brendį iš geležinės senovinės gertuvės

(arba dviejų tokių)

Nenoriu giminių, nenoriu puošti eglės, nenoriu gauti dovanų

Norėčiau tik bent kartą suprast,

Ką turi omeny holivudo filmai

Ir septyniolika metų nesikeičiantis muzikinis repertuaras

Ką reiškia, kad „Kalėdos ore Kalėdos mumyse“ ir panašiai

Ir panašiai, ir panašiai.

Jei pas mane ateitų Kalėdų Senelis, matyt

Padėtų angliuką po eglute.

Eglute?

po L. McKee "May"

2009-11-25T17:26:00.004+02:00

Mėlynu tušinuku vedu liniją per kaktą
Per tiesią taisyklingą nosį
(Čia tik mano banguota ir keista)
Ties lūpom linija dingsta nes jose dingdavo viskas
Pats tušinukas dingsta taip pat

Nebeturiu tušinuko ir nebegaliu užrašyt ką galvoju
Kai tose lūpose dingsta viskas
Pragyventos dienos
Pragertos dienos
Pramiegotos dienos
Kartu ir atskirai

Sunkus atvejis, liūdnas atvejis
Atsidūstu tada
Ir pirštu vedu liniją per žemę
Man visada patiko kapstytis žemėse
Smėlio dėžėse, pajūrio žvyre Ir nebaigtose statyti pilyse
Man sakydavo, kad turiu tendenciją nieko nebaigti
Apsakymų, darbų, nagų lako buteliukų

Dažnai galvodavau, ryt imsiu fotografuoti
(Čia dažniausiai pavasariais)
Net elementų nusipirkdavau
Įdėdavau juos į fotoaparatą
Taip ir išsikraudavo jie ten viduje
O nuotraukos neatsirasdavo nė vienos

Jei jau rašydavau, rašydavau juodu tušinuku
Niekada nerašydavau mėlynu
Juo tik vesdavau linijas
Kad žinočiau paskui, kaip kokias dalis tiksliau padalint
Kad tilptų į stiklainius ir į kvepalų buteliukus, į butelius nuo vyno
Kad amžinai stovėtų man ant palangės
Ir juose lūžtų kylančios saulės šviesa.

bevertė sereikiškių poema

2009-11-09T17:28:00.001+02:00

visos neišstudijuotos psichologijos

visa neiššaukta pikta muzika

rudeniniuose ausinukuose ir

porelėse tarp geltonų lapų

purvinose gatvėse

išvemtose šiukšliadėžėse

nublukusiuose plaukų dažuose

ir prakeiktose bažnyčiose

vilnonėse skarose slepiančiose šaltį

mažuose vaikuose

kurie dar nieko nesupranta

nemoka bijoti to, ko labiausiai reikia bijoti

ir tuose pačių sukurtuose pasiaiškinimuose

kurie nepadeda niekam

tik trukdo tau pačiam

tuose rytuose ir vakaruose

pamoksluose pamokymuose eilėraščiuose

žaliose akyse

savanoriškoje kančioje iliustruojančioje rudenį

visame blankume ir visame ryškume

sujauktose paklodėse

pasibaigusiame cinamone

nesikeikdami nemokėjom išsikalbėt

rankose kojose ir kvepiančiame kaklo linkyje

kelio ženkluose kurių nė vienas nemokam

tyloje kuri buvo tokia garsi

naujuose akorduose

ir senuose pažaduose

kurie reiškia daugiau, nei galėtume įsivaizduoti

purvinuose batų paduose

ir dulkėtuose delnuose

kaip mes kritom kritom kritom

pankroko garsais

nesuderintomis gitaromis

ir skylėtomis būgnų plėvėmis

vienatvė gąsdino labiausiai

ir tas nebuvimas skaudino beveik taip pat

kaip ir buvimas

nelegalus nelegalus nelegalus

kaip mentų mašinos galinėj sėdynėj

kur durys neatsidaro iš vidaus

prakeikta neteisybė, mes šaukėm

ir smėlis akyse iš vaikystės smėlio dėžių

ten nepasidalindavom kastuvėlio

o čia skauda daug labiau

kaip aš nemėgau rudens

dėl to paties niekada nebandžiau pjautis venų

kaip jum mirtis gali būt graži

tie raudonoj agonijoj krentantys lapai

tos bepritiškai klykiančios varnos

tie nauji sezonai plazminiuose telikuose

tas visas purvas po kojom ir širdy

kai niekur negali pabėgt

nes laisvės laukai olandijos autobanuose

atrodo netikri ir susapnuoti

o ir patys sapnai susipynę su realybe

kai nieko nebežinai

tu skęsti krenti lipi bėgi vėluoji

kažkam kažką sakai ir kažkas kažką tau tyli

ir cigaretėm pradeginti riešai

ir nuskusti savęs beieškančių draugių plaukai

ir apsimestinis vynas sausas baltas

nors nieko nebenori

tik apsikabint ir nepaleist

bet juk antras kartas tai bauda iki trijų šimtų

o darbo nėra

yra tik nepakaltinamos varnos

yra tai, kas nusibodo, yra tai,

ko niekad neturėjom

yra šiluma, slenkanti stuburo slanksteliais

yra melas visuose keturiuose kambario kampuose

žinoma, jei tik turi kambarį

o jis turi kampus

nes atrodo, kad gyvenam karuselėj

desperatiškame bėgime

kai net norisi apsiryt narkotikų

ir pragulėt purve, kuris ramunių pievom rodysis

o dar yra paskaitos

yra dėstytojai dekanai prodekanai

yra daug užrakintų durų

ir užsikimšę tualetai

vis dar yra besišaipanti motina viltis

kurios nepaskandini aštuntame bokale

tik iš pagarbos motinai,

nors kartais ir nebežinai,

kur tu, o kur tavo tėvai, proseneliai,

ir visa praeitis, kuri sukūrė tave

ir tai, kame dabar kapstais.

Išpardavimas

2009-10-20T19:16:00.003+03:00

Aš neturėjau laikrodžio. Neturėjau nė vienų nesuplyšusių pėdkelnių. Nei vienoje kelionėje neturėjau plaukų šukų. O savo kambary – televizoriaus.
Aš vaikščiojau ratais.
Aš mokiausi mintinai. Mano galvoje tiksėjo tiksėjo tiksėjo.
Aš vis dar lietuje.
Aš vis dar iki kelių vandeny.
O rudenėja, rudenėja.
Aš uždengtom akim.
Aš užsidengusiom akim. Aš užsidengusi akis.
Aš prie lango, už lango, lange.
Aš vitrinose, o vitrinos tuščios. Tuščiose vitrinose tuščios vitrinos
ir aš tuščia tuščiose vitrinose.
Turėjau rankas. O rankos tuščios. Tuščios rankos tuščiose vitrinose.
Ir delnų antspaudai ant aprasojusio stiklo.

<...>

2009-10-05T17:46:00.002+03:00

ant mažų sofučių
pritemdytuose kambariuose
kur ant žemės dulkės, o ant sienų rusvi gobelenai

ten mes dalindavomės greit paruošiamu maistu
ir eilėraščiais, ir šiltu alumi
ant mažų sofučių, ant pagalvėlių mažų

mes buvom muzikos garsai
buvom naktinės oranžinės miesto gatvės,
mes buvom pirmi ir dvylikti rytiniai autobusai

ten, kur neprasideda pavasariai
o vasaros dusina savo spengiančiu troškumu
ant mažų sofučių, vašeliu nertais užtiesalais

buvom užstrigusiais švarkelių užtrauktukais
ir ilgais neiššukuojamais plaukais,
nuo rankų nenuplaunamais koncertų bilietais

mažos sofutės buvo tokios minkštos
tokiomis itin patogiomis atkaltėmis
o vašeliu nerti užtiesalai mums derėdavo prie veido

tik spengimas ausyse
ardydavo mums savaime suprantamas metaforas,
spengimas nuo dviprasmiškų simbolių, tatuiruojamų mums ant kaktų

30.400.000 rezultatų

2009-09-02T19:06:00.001+03:00

šio rudenio pradžioj, kitaip nei kada anksčiau,
valgiau savo žodžius pusryčiam ir pietum ir vakarienei
dalindavau juos raidėmis skiemenimis balsėm priebalsėm bet
sakinių iškramtyt nebemokėjau jie ištirpo susilydė ir dingo
nei iššaukt, nei iššnabždėt, nei išdainuot
tuo labiau.
sakiniai nuėjo su kitais sakiniais
į savo vienų vidurnakčio barus

anksčiau sakiniai mane mėgo
jie šokdavo rateliais su kitais sakiniais
ir guldavosi sakiniai su kitais sakiniais
į prozas, poezijas bei skambias frazes
ir šypsodavosi man sakiniai
nereikėjo nei kramtyti nei springti jais
kaip kad nutiko šio rudenio pradžioj

dabar sakiniai savo voro kojelėm lipa man per lūpas
bet visai ne tokie, kokių jų norėčiau
kaip piktosios laumės keisdavo kūdikius vaikystės pasakose
taip ir mano žodžiai, mano sakiniai atimti
o vietoj jų tik ta mona lizos šypsena
kuri velnias žino ką reiškia

(mona liza su voro kojelėm kyšančiom iš burnos)

. . .ir mano galvoje vakuumas
panašiai, kaip sudėjus visas spalvas, gaunasi balta
visiški vėjo verpetai suglostę karpatų kalnus
ir chaosas, iš kurio gimsta tvarka.
o sakiniai, matyt, išgyvena paauglystę
ir tiesiog taip sutapo, kad manoji irgi nesibaigia niekada
tokiu atveju, mes tiesiog laukiam,
kol iš besilaužančių raidžių pasirašys bent kiek vartotina knyga.

o garsas tyloje, kaip ir tyla garse

žaidimai

2009-06-07T21:59:00.000+03:00

- - -
ant tavo veido gulėjo pasiansas
karaliai uždengę akis,
karalienės užčiaupusios burną,
berniukai į kaktą susmeigti
visi keturi, dar plius vienas sukčiaujantis.
ir žaidėt pasiansą tylomis
kojas sumerkę į ežerus
ant tavo pilvo stovėjo bokalai
karts nuo karto vis nugeriami
o tarp jų – per maža peleninė
ir pelenai degino kortų (?) akis

o kažkas tau kažką vis dar sakė
ką darai taip, o kur nuolat gendi
ir gesdama, tuo pat ir užgesdama,
būdavai vandeniu jų pagiringoms naktims.
kadangi kažkas tau kažką vis dar sakė,
apsimesdavai kad nepavargsti vaidint
visų sudegusio teatro spektaklių,
juk vanduo iš pelenų padarys
padarys dažus karo kaukėms
piešt ant pavargusių ryto veidų
ir eisim paskutinio spektaklio
širdies gabaliukais vieni kitų pamaitint.
nors kažkodėl vistiek pagalvoju,
kažkam kažką bus dar proga sakyt,
juk mokykloj per istoriją grojom gitarom
ir karų pabaigos mums gili paslaptis.

@2009.01.kada

2009-01-10T15:41:00.000+02:00

ištirpo sniegas ir užšalo gatvės

šaligatviai užšalo ir akys stiklinės

viskas viename ir niekas visame kame

turėtų galėtų arba mes norėtume kad

būtų

nurijau raktelį ir jis užstrigo gerklėje

brėždamas dusindamas ir kutendamas

iš vidaus kutendamas

kaip rytais glosčiau tavo kaklą

nuo šiurkštaus smakro iki kaklo duobutės

mes neskubėdavom

gyvatės rangėsi mano pilve

nesulaukdamos raktelio

kaip nenorėtas kūdikis

kaip charakiri

norėdamos suspaust jį savyje

ir suvirškint iki balandžio liūčių

supjaustyti piršteliai lėkštėje

ausytės, nosytės, kojytės

supjaustytos

iš malonumo, iš jausmo, o

virpantys kūnai tik kine

ir mano technika juk nuolat genda

tu susirgai ir tada susirgau aš

dar nesulaukus balandžio liūčių

gyvatės nugaišo pilve

ir negimė nei vienas kūdikis

mes pasidarėme rakčiuko kopiją

dirbtuvėse tilto gatvėje

sumokėjom 8 litus ir savo ateitį

taip ir liko neaišku

kodėl tu niekada nesakei man iki

o aš bučiuodavaus atsimerkus

The Special(s)

2008-10-27T17:45:00.000+02:00

Savaitgaliais vakaras baigiasi ryte

Su nepažįstamais draugais iš kitų miestų

Geriam alų su degtine ir klausom regio

Pirmadieniais mūsų ieško darbas

Kartais – netgi šiek tiek sėkmingai

Antradieniais groja Blondie

Ir žiūrim į šviesom žibančius kaimynų langus

Trečiadieniais planuojam važiuoti į Trakus

Nes kažkada vaikiškai įsimylėję

Ten lakstem ant ledo ir mums užšalo alus

Alkoholis vyrą puošia

Vyrą ant žiebtuvėlio, parvežto iš Zagrebo

Rudens pradžioj

Su vyrais mes jaučiamės saugios

Nors jie ir miega po pušim

Pamėnkalnio gatvėj

Ketvirtadieniais norisi pabėgt

Vėl kažkur toli išvažiuoti ir nuodėmingai

Išsijungti telefoną skaipą emailą

Ir apgaulingai pasijusti svarbiems

O penktadieniai nevalingai gąsdina

Nes visad baisu, kad taip niekas ir nenorės

Susitikti išsipasakoti paskęsti narkotikuose

Kurių mes nė vienas nevartojam

Nebent laikytum narkotikais

Vaikišką norą būti apkabintam

Ir mergaitišką norą gražiai pasidažyti akis

Ir prieš užmiegant jų nenusivalyt

Savaitgaliai rudenį teikia vilties

Galvoji, grįši ryte namo, ir šildymas pagaliau

Bus įjungtas

Ir pirmadienį viskas bus kitaip, gal kiek šalčiau

Gal kiek tamsiau ir gal kiek pikčiau

Nei Blondie

Bet pirmadieniais juk viskas kitaip.

ne(,) šitaip

2008-10-04T12:48:00.000+03:00

kai labai labai šalta, viskas krenta iš rankų
darbai, mintys, mylimi puodeliai
ir sedi sau durnas su motina viltim šalia
ji tavo galvą pasidėjus sau ant kelių ir glosto,
glosto šviesius plaukus
tik motinos moka taip glostyti plaukus
jokie žavūs nepažįstamieji taip negalėtų
ir seni pabodę savyje užsiciklinę mylimieji.
švelnus ir suglostytas išeini į gatvę
o čia lyja smulkus rudeninis lietus
praeiviai nekrenta į akis ir tau ramu,
jauties saugus, nes mieste jau temsta
ir praeiviai tėra tamsios beveidės figūros
su savo motinom viltim skubančios pro šalį.
norėtum prisėst surūkyt devynioliktąją cigaretę
bet vietoj suolelių telkšo balos ir tu nenori sušlapti palto
todėl tik eini tolyn link oranžinių žibintų
ir taip beeidamas pamiršti, kur turėjai nueiti.
lieki klaidžiot temstančiom gatvėm tarp tamsių beveidžių
figūrų pamatai dailią merginą, pagalvoji, visai neblogai su ja būtų atsibusti,
bet ji tamsi ir beveidė skuba pro šalį ir net nepažiūri į tave
tu tik tamsus beveidis praeivis praeivis pro šalį.
o žmonių languose dega šviesos
jie ten viduj valgo vakarienę, rašo eilėraščius
sėdi apsikabinę ir bučiuojasi, o kartais muša vieni kitus,
nes jei muša, tai myli o kur čia nemylėsi vienas kito tokiais vakarais...
kai kurie vakarais užtraukia užuolaidas,
kiti neužtraukia, nes neturi ko slėpti
tokie žmonės laimingesni, pagalvoji.
tu visada užtrauki užuolaidas, nes manai, kad tada žmonės galvos, jog turi ką slėpti.

daug žodžių

2008-08-28T10:34:00.001+03:00

man nuo pat vaikystės sakė
užauk
daryk taip ir taip, bus geriau
geriau bus mum, o ir tau
geriau bus
sakė nedaryk to ir to
nesivartyk rasotoj žolėj
viena ir ne viena
nesivalkiok gatvėm vėliais vakarais
ypatingai viena
susitvarkyk –
drabužius batus galvą požiūrį gyvenimą
žiūrėk realiau į viską nes
susimausi pargriūsi numirsi
man nuo pat vaikystės sakė
prieš ką tu po galais maištauji
ir kodėl viską darai atvirkščiai
ne taip, kaip patiktų mums
sakė susiplanuok rytojų o dar geriau
visą ateitį
sakė susirask rimtą vyrą
su kuriuo auginsi vaikus
sakė susitvarkyk muzikinį skonį
ir baik pagaliau kvatot iš
nejuokingų dalykų
kurie nu visiškai nejuokingi
sakė būk rimta rimtai galvok
ir skaityk daug protingos literatūros
kurią vėliau galėsi cituoti
prie arbatos puodelio
ak, tiesa, ir negerk tiek daug
ribas reikia jaust, mesk rūkyt, svajot,
plasnot, skrajot,
išmok derinti spalvas ir nuotaikas
prie metų laiko
ir nustok dėt viltis į to nevertus dalykus
baik pagaliau apgaudinėt save
prieš veidrodį sakydama kad viskas
bus gerai
o tuo labiau, kad viskas
kaip yra taip ir turi būt
man nuo pat vaikystės sakė
į ką tu vis dėlto atsigimei,
ir dar, žinoma, ar tu taip specialiai
darai
ir bala žino, laiminga augau.

sunkiausia siužetas

2008-08-10T14:36:00.000+03:00

sunkiausia buvo siužetas
nes pradžia – savaime suprantama
o dėl pabaigos per daug nesijaudinom
viską, kas per vidurį,
palikdavom švelniam atsitiktinumui
ir taip nesirutuliodavo
siužetas
o gal mes jo tiesiog nematėm

mums smegenis praplovė Holivudas
širdis užliejo Bolivudas
akis uždengė pavydas kaimynui
kurio žolė žalesnė ir kelias tiesesnis
mūsų siužetas užstrigo
ties septintu bokalu alaus,
mes keldavom daug tostų
jautėmės tom akimirkom iškalbingi
ir šmaikštūs seksualūs net
verti pagarbos

sakėm, kad tikrai meilei reikia ribos
žinojimo, kad ji netruks amžinai
tada išgyveni viską daug tikriau
bet kas norėtų tos ribos
nebūtų vestuvių ir negimtų vaikai
nebent netyčia
mama, i‘m a lil bit pregnant
nužudėm savo siužetą
ir patys mirdavom kasdien
bet tada nors pasijusdavom
matomi

kvaili buvom
idealistai, romantikai purvinais delnais
statėm tiltus nors
upės seniai išdžiuvę buvo
ir pieną gėrėm iš pakelių nugarom atsirėmę
į šaldytuvo dureles
dar kūrėm muziką nors
nei klausos turėjom, nei ritmą jautėm
tokį, kokį jausdavo visi kiti

mums sakė, kad be siužeto neturėsim
ateities
įsivaizduojat? ateities!
už ją visi jau parsidavė stoties gatvėse,
išsišaudė rajonuose
ir pasilaidojo makdonaldo drive inn‘uose
tarp dviejų bandelių
o mes neturėjom siužeto
neturėjom mes ir ateities
todėl tinklines pėdkelnes maudavomės savo malonumui
šaudėm tik akimis, o laidojomės
spalio vidurio geltonuose klevo lapuose.
juk sunkiausia - siužetas
o persistengti mums buvo ne pagal
prigimtį

nežaiskit, vaikai, po tiltais

2008-08-06T16:06:00.000+03:00

po tiltu parašyta, kad Dalius myli Ramutę
niekas nemato, kad Dalius myli Ramutę
visi skuba tiltu važiuoja mašinom dviračiais
ir bėga kojas trinančiais batais

po tiltu ateina Petras
jis žvejas, ir jo tėvas buvo žvejas,
ir senelis savo laiku buvo žvejas
jų upely gerai kibdavo žuvys
ir vietinės mergelės,
anksčiau mergelėms patiko žvejai
dabartinės žiūri labiau į verslininkus ir
biurokratus, galinčius jų ateitį ir praeitį
uždaryt geležinėn dėžutėn

Petras po tiltu ateina išgerti alaus
niekur neskubėdamas, nes Petrui nereikia
į darbą nereikia į ofisą nereikia į biržą
net nereikia namo
jis neskaito užrašų ant sienų, nes visad
buvo nostalgiškas
ir nenori be reikalo prisiminti laikų,
kai mergelės kibdavo kaip žuvelės jo
kaimo upely, kuomet Petras galėdavo jas
gąsdinti šlapiais sliekais o vėliau
padrąsinti po artimiausiais krūmais,
krūmais žydinčiais baltais žiedais

nuo tilto spjaudo jaunimas ir dūsaudamos
žvelgia merginos kažko tikisi bet
moterys pačios nežino, ko jos tikisi
ir savižudžiai tamsiom naktim vaikšto tilto atbraila
bet neketina šokti nes draudimą tada gaus giminės ir šeima, o
jie juk nutraukė visus santykius su giminėm
ir tuo labiau šeima
rygoj ant tilto porelės žaidžia meilę
o gal tenori patekti į pirmą laikraščio puslapį
ir patenka, patenka
o Petras gerdamas alų po vilniaus tiltu
puoselėja mintį atsidurti pirmame paskutinio
kada nors atspausdinto laikraščio puslapyje
nors jis nei revoliucionierius, nei dainininkė didele krūtine
jis tik žvejas,
buvo žvejas.

kai sutemsta, nebematyti užrašo,
kad Dalius myli Ramutę
taip visos meilės istorijos baigiaisi,
kai sutemsta, o kartais kai prašvinta.
Petras išgeria paskutinį gurkšnį ir paleidžia
butelį plaukti sraunia upe.

apie padorias moteris

2008-08-03T14:32:00.000+03:00

paryčiai senamiesty žavūs
jau nebe vėlu, bet dar ir ne anksti
ir užsidaro mylimiausias baras
bet dar galima vieną alaus padavėja šypsos
ir groja paskutinę dainą
ne tau
nors gali ir taip įsivaizduoti
nebėr aplink isteriškų porelių
(kodėl isteriškų?)
ir po lauko suoliuku guli girtas vyrukas
būtų gražus
tik kiek apvemtom kelnėm
bet būtų gražus
tuo paryčiai senamiesty ir žavūs
o tu dar nenori namo
nenori miegot viena nors ir nešalta
net kiek per daug tvanku, nors jau švinta
ir padavėja pavargus nebesišypso
nuneša paskutinį bokalą
galėtum lažintis, nespėjai viso išgert
o jai pasirodė kitaip
bet nesiginčiji
o girtas vyrukas ginčijasi
nenori išeiti
irgi, matyt, nenori miegot vienas
nors ir pykina jį ir vėl vemia po lauko suoliuku
būtų gražus
ir tu būtum graži, jei labiau pasistengtum
tada viskas būtų gerai, jei labiau sektųsi (gyvenime)

padorios moterys nesėdi paryčiais bare
tuo labiau, kai barą uždaro
padorių moterų nereikia išprašyti laukan
jos pačios jaučia, kai ateina laikas
išeiti

gera eiti senamiesčiu kai švinta
linksmos merginos nebešoka teatralizuotai ant stulpo
ir tarpuvartėse nebesimuša vyrai
dėl tų merginų ar šiaip dėl smagumo
ir nebesimyli boružės
nes jau miega arba joms nusibodo
geras gyvenimas irgi pabosta

tik padorioms moterims niekada nepabosta
arba jos moka subtiliai apsimesti
kad nepabodo

kai užaugsi, būsi padori moteris,
pagalvojai.
paryčiai senamiesty tuo ir žavūs –
dėl netikėtai kylančių (nepagrįstų)
idėjų.

apačiai

2008-08-02T13:22:00.000+03:00

laikinumas man tiko
patiko
kad kaip besistengtum, niekas nebepasikartos
meilės bus tik stipresnės
arba tokios menkos, kad net nepajusi jų
bet kiti pajus
ir baimės didesnės
bet tai duos progą jas nugalėt

purvinais padukais -
rugpjūčio žeme -
tą vėlią popietę, kai šokau
per balkoną
ir skridau geras penkias sekundes
nes neaukštai gyvenau
o gal tik maniausi taip gyvenanti.
debesis mylėjau iš apačios
ir vyrus

todėl neskraidžiau lėktuvais
ir kaklą dažnai skaudėdavo
o vieną naktį nusidraskei mentes
iki kraujo į tą rugpjūčio žemę
ir vėliau, nesuplanuotai,
šokau
per balkoną
tą kart sugadinau kaimyno gėlyną
nes kaimyną visad laikiau lengvai idiotu
jau nuo gilios vaikystės
kai jis šaukdavo neva vis nepašluoju laiptinės

laikinumas man tiko
ir neištikimybė, guodžiaus,
kad taip tobulėju
nors greičiausiai klydau –
ir profesionaliai apsigaudinėjau,
taip pat ir tau melavau, nors jau mokėjai
manimi niekada netikėt, ir net nesiklausyti
kai pasakodavau savo svajones.
o gal ir tų neturėjau, tik apsimečiau turinti
nes visi aplinkui turėjo, o man tuo metu kažko
labai trūko.

tą kart gulėdama gėlyne tarp nasturtų

ir oranžinių gvazdikų (pastarieji skleidė keistą kvapą)

supratau, kad net mano namo siena iš apačios geriau atrodo

nei iš viršaus žiūrint.

dvylika trisdešimt

2008-08-02T12:17:00.000+03:00

pastarosiom dienom skaitėsi daug knygų

savaime, netyčia, ir greitai

nekokybiškai?
tvankios dienos savaip nužymėtos
kiek palapinėm, pušų spygliais batuose

ir noru mylėti -

save, tave, mus, kitus, netikrus.

pastarosiom dienom norėjosi bėgti

bet nepabėgant niekur

gatvės apsivijusios kojas, kojos paskendusios gatvėse

plaukuose šikšnosparniai,

o gal tos mutavusios širšės

kurios lenda bučiuotis prie tų

kuriuos bučiuoti pati labiausiai nori

pastarųjų dienų nieks neištrynė

o tuo labiau kažkur neįamžino

nors, kaidievąmyliu, tokios vasaros daugiau nepamenu

tokios kičinės

ir tokios saldžios

sako, vasaros turėtų būt kaip braškės su grietinėle,

tai dabar sakau jum, nė velnio, ne tokios

vasaros turi tekėt gerkle kaip tiršta karamelė,

tekėdamos stingti, strigti, spranginti, naikinti,

ir taip devyniasdešimt dienų

o gal ir kiek daugiau, jei pasiseka

pastarosiom dienom nemiegojau apkabinta

ir kokosiniai kaljanos dūmai pavogė mano sapnus.